Trečiasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro surengtos Baleto savaitės spektaklis – senoviška Ludwigo Minkaus melodrama „Bajaderė“ (10-01), Europos teatruose įsitvirtinusi prieš keliolika metų, o Lietuvą pasiekusi 2007-aisiais. Šiame spektaklyje taip pat karaliavo Rusijos baleto artistai – šį kartą ukrainiečių kilmės sutuoktiniai Anastasija ir Denisas Matvijenko, Lietuvoje jau kelissyk viešėję.
„Bajaderėje“ jau matyti, svečiai naujomis ir netikėtomis spalvomis spektaklio nepraturtino. Senoviniai baleto spektakliai – kultūros istorijos paveldas, todėl juos žiūrint norėtųsi, kad būtų atskleistos juos pagimdžiusios epochos vertybės ir estetiniai prioritetai. Imperatoriškajam baletui būdingo spindesio vilniškėje „Bajaderėje“ pakanka – tai tikrai vykęs „grand ballet“ pavyzdys su puošniais scenovaizdžiais, turtingais kostiumais ir skaitlingu įvairiausių dydžių rekvizitu. Tačiau ši prabanga neturėtų likti vien tviskančiu apvalkalu, kuriame pasimeta gyvybę prarandantis teatrinis ir prasminis turinys.
Pantomima, tokia reikšminga seniesiems baleto pastatymams, spektaklyje neturėtų būti mechaniški gestų ir išraiškų junginiai, mažai reikšmės beturintis užpildas tarp choreografinių epizodų – ji privalėtų nuosekliai ir įtikinamai pasakoti turinį, kuriam istoriniame laikotarpyje visad buvo skiriamas didelis dėmesys.
Pirmajame veiksme Anastasija Matvijenko-Nikija buvo lyg užsisklendusi savo šventajame pasaulyje, kurio sienas mėgino šturmuoti Didžiojo Brahmano pretenzijos, o vėliau įveikė aistringi Soloro jausmai. Šiam paveikslui sukurti šokėja pasitelkė plastiškas, jausmingas pozas, raiškius charakteringus rankų judesius, buitiškų intonacijų vengiančias veido išraiškas.
Šventinėje „Bajaderėje“, kaip ir aną kartą Matvienko dalyvaujant (2009-01-30), buvo atsisakyta pirmojo veiksmo antrojo paveikslo Gamzati įšventinimo šokio, kurio nėra kitoje „Bajaderės“ redakcijoje, tačiau mūsiškėje tai dramaturgiškai svarbus epizodas: bajaderės Nikijos šydas yra reikšmingas prasminis elementas Didžiojo Brahmano ir Radžos ginčo epizode. O dabar šydą teko beveik vogčiomis į sceną įnešti ir ant stalelio palikti Gamzati vergei.
Amžinas „Bajaderės“ klausimas – kodėl Soloras išdavė Nikijai duotą priesaiką – ir šiame spektaklyje liko be atsako: Denisas Matvijenko abiems varžovėms dėmesį dalino po lygiai, o daugiausia jo teko energingiems ir veržliems šokio epizodams su įvairiais choreografiniais triukais iš šuolių ir sukinių.
Antrojo veiksmo pabaigoje Anastasijos Matvijenko-Nikijos monologas nuskambėjo įtaigiai, pasižymėjo nuotaikų ir jausmų kontrastais, bet labiausiai žavėjo ne jausmų gelme, bet rafinuotu išoriniu grožiu.
Trečiajame veiksme didžiausią įspūdį paliko Šešėlių eisena – 24 artistės darniai kūrė melancholišką minorinę nuotaiką ir atskleidė stebuklingą Marijaus Petipa sukurtų erdvinių kompozicijų žavesį. Tiesa, abipus scenos išsirikiavusiems šešėliams vis dar reikėtų tobulinti greitesnių kombinacijų sinchroniškumą. Matvijenko-Nikijos ir Soloro duetai buvo sušokti sklandžiai, gana poetiškai – ypač pirmojo susitikimo finalas, kuriame tolstanti Nikija muzikaliais judesiais tarytum traukia paskui save lėtai ją sekantį Solorą. Nikijos variacijai su šydu nepakako tikslumo, juo labiau – vidinio turinio, kuriuo teatrą pripildo nežemiški smuiko garsai.
