Lapkričio 18 d. oficialiai atidarytas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras pradeda savo kūrybinę biografiją – gruodžio 5 d. buvo surengtas Baleto skyriaus moksleivių koncertas, kurį galima vertinti kaip profesionalaus baleto gimtadienio minėjimą – juk būtent 1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatre Kaune įvyko pirmasis Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ spektaklis.
Šio nuotaikingo baleto, ilgą laiką daug reiškusio Lietuvos baleto artistų savimonei, pastaraisiais metais nacionalinės baleto trupės repertuare nebeliko – tačiau choreografas Vytautas Brazdylis, vienas iš Baleto skyriaus pedagogų, ketina jį pastatyti kartu su moksleiviais ir rodyti naujajame teatre.
O kol šis sumanymas dar neįgyvendintas, reikia viltis, kad nauja šokio erdvė bus tinkamai panaudota jaunųjų baleto menininkų kūrybinėms ambicijoms formuoti ir įgyvendinti. Keturiasdešimt penkias minutes trukęs koncertas pristatė ir mažesniųjų, ir vyresniųjų klasių šokėjus, su kuriais drauge, koncertui pasibaigus, lenkėsi ir pedagogai Audronė Domeikienė, Gražina Dautartienė ir Aleksandras Semionovas.
Kai kurie koncertiniai numeriai jau buvo matyti, su kitais teko susipažinti pirmą kartą. Tarptautiniuose jaunųjų baleto artistų konkursuose tituluoti tryliktokai Kristina Gudžiūnaitė ir Vojtechas Žuromskas šiuo metu vieši Australijoje, kur dalyvaus Australijos lietuvių jubiliejinėje šventėje, tad įdomiausia buvo stebėti būsimuosius diplomantus, kitų metų pavasarį gausiančius teisę vadintis profesionaliais baleto artistais.
Kai kurios pavardės jau įstrigusios atmintyje. Vaida Šniurevičiūtė pašoko Florinos variaciją iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančiosios gražuolės“ – gana nuotaikingai, tačiau kiek nedrąsiai. Šokėja gana plastiška, saikingas artistiškumas jos šokio nepaverčia manieringu, tačiau norėtųsi, kad jis taptų labiau užtikrintas. Margarita Simonova atliko jau kuris laikas metai iš metų moksleivių šokamą Esmeraldos variaciją, kurios autorystė kai kuriuose šaltiniuose siejama su Kaune dirbusio Nikolajaus Beriozovo vardu – šoko temperamentingai, įsijautusi.
Artistiškumu, muzikalumu, organiškumu dėmesį atkreipė Julija Turkina. Įdomu buvo matyti Grytę Dirmaitę, kuri koncertui parengė Kopelijos variaciją iš to paties pavadinimo baleto, pastatyto Vytauto Brazdylio. Šokėja temperamentinga, artistiška, gražių linijų, sukaupusi nemažą šokio technikos įgūdžių bagažą – tą patvirtino ir koncerto užbaigusios kodos sukiniais. Ši artistė, kurios mokytoja – G. Dautartienė, šiuo metu rengiasi jaunųjų baleto artistų festivaliui-konkursui, kuris netrukus vyks Berlyne.
Vyresniųjų klasių šokėjams vaikinams kol kas labiau tinka dryžuotos „Piterio Peno“ piratų plačiakelnės nei klasikinių baletų herojų pozos. Akivaizdu, kad į koncerte parodytas variacijas iš „Gulbių ežero“, „Korsaro“, „Don Kichoto“ įdėta nemaža pastangų ir fizinių jėgų, tačiau kol kas šie fragmentai atrodė sausokai, o kai kurios (ypač baigiamosios) pozos – net groteskiškai.
Iš šiuolaikinės choreografijos darbų buvo parodytas Giedrės Tauskuvienės epizodas „Žvirbliukai“, jau matytas iš praėjusių koncertų, bei jausmingas monologas su violončelės ir fortepijono akompanimentu – jį atlikusi šokėja pasirodė kaip nuoširdi, muzikali, mėginanti įsijausti ne tik į šio kūrinio formą, bet ir į jausmų dramaturgiją. Tai, kad čia svarbiausia – šokio tema, liudija ir glėbys baleto batelių, kuriais nešina pasirodo šokėja ir kuriuos pažeria ant žemės, leisdamasi į melodingą savo būsenos suvokimą.
Erdvi scena ir techninė įranga ateityje turės būti geriau įsisavinta ir koncertą aptarnaujančio personalo – strigo kai kurių epizodų projekcijos, apšvietimas; naujosios salės privalumai ir trūkumai atsiskleis tada, kai čia gims ir bus rodomi spektakliai, kai ją mėgins įsisavinti kiti Lietuvos choreografai, pritaikydami šią erdvę jau egzistuojantiems savo kūriniams arba naujiems darbams kartu su moksleiviais.
