Likus dešimčiai dienų iki svarbiausios ir, ko gero, vienintelės baleto premjeros - Carlo Orfo “Carmina Burana”, kurią stato Lietuvoje jau žinomas kinų choreografas Xin Peng Wangas, nacionalinio baleto trupė pristabdys senųjų spektaklių rodymą.
Tačiau praėjusį savaitgalį kiekviename baleto spektaklyje buvo įdomių staigmenų - trečiadienį “Raudonojoje Žizel” šoko Asta Bazevičiūtė, penktadienį baltojoje “Žizel” debiutavo Anastasija Kolegova, o sekmadienį (02.09) “Graike Zorboje” Hortense vaidmenį pirmą kartą atliko Rūta Kudžmaitė.
“Graikas Zorba” - vienas labiausiai lankomų baleto spektaklių, kuriame žiūrovus traukia temperamentinga, už širdies griebianti graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio muzika bei ryškūs, dramatiški charakteriai.
Garsaus rusų choreografo Leonido Miasino palikuonis Lorca Massine’as spektaklį pastatė pagal garsųjį Nikoso Kazantzakio romaną - kaip kadaise tėvas, taip ir sūnus nusigręžė nuo klasikinio baleto dogmų ir norimoms etinėms, moralinėmis ir estetinėms idėjoms atskleisti pasitelkė stilizuotus graikiškojo sirtakio judesius bei panašią folklorinių šokių leksiką, praturtindamas ją XX a. pabaigos modernaus šokio patirtimi.
Hortense nėra svarbiausias spektaklio vaidmuo, tačiau be jo “Graikas Zorba” prarastų daug spalvų ir išraiškingų melodijų. Senstančios kurtizanės partiją anksčiau šoko Živilė Baikštytė ir Jūratė Sodytė. Atrodo, Rūtos Kudžmaitės Hortense pirmą kartą išvydo vieno iš uždarų spektaklių žiūrovai, tačiau vakarykštis jos pasirodymas prieš pilną kasdienės publikos salę vis dėlto vadintinas tikruoju debiutu.
R. Kudžmaitė eina savo tėvų pėdomis. Nereikia ir sakyti, kad jos tėvas - Vytautas Kudžma, XX a. 8-9 dešimtmečio Lietuvos baleto premjeras, daug šokęs su Leokadija Aškelovičiūte, sukūręs visas svarbiausias to meto Lietuvos baleto partijas - nuo princų iki chuliganų. Šiandien jis kuria charakterinius ir miminius vaidmenis. R. Kudžmaitės motina - Sigita Vabalevičiūtė, šokusi pagrindinius vaidmenis Juozo Indros Audronėje, Adolphe’o Adamo “Žizel” ir kitur, vėliau ilgą laiką dirbusi TV režisiere.
Kas įdėmiau seka Lietuvos baleto pulsą, ko gero, dar prisimena R. Kudžmaitės laidos baigiamąjį koncertą, kuriame jauna šokėja mokiniškai tvarkingai šoko senosios, atrodo, dar Nikolajaus Zverevo sukurtos “Kopelijos” variacijas. Nuo to koncerto praėjo nemaža laiko, tačiau tik šį sezoną po truputį pradėjo skleistis R. Kudžmaitės sugebėjimai. Iki šiol daugiausiai šokusi kordebalete, sukūrusi vieną kitą smulkų charakterinį vaidmenį, rudenį ji pasirodė kaip viena iš jau nurašyto “Venecijos karnavalo” Liucijos draugių, vėliau labai neblogai parengė klasikinę partiją Piotro Čaikovskio “Gulbių ežero” Pas de Trois.
R. Kudžmaitės darbas su šiuolaikiniais Lietuvos choreografais Jurijumi Smoriginu ir Anželika Cholina atskleidė tas jos talento savybes, kurioms Lietuvos nacionalinio baleto repertuaras nebuvo iki galo palankus. R. Kudžmaitė parengė vieną iš svarbiausių Adelos vaidmenų atnaujintoje J. Smorigino baleto dramoje “Bernardos Albos namai”, šoka spektaklyje “Choreografo laiškai M. K. Č”, dalyvauja spalvingose A. Cholinos “Moterų dainose”, organiškai įsitraukė į tos pačios choreografės spektaklį “Tango in Fa”, šoka naujojoje “Meilėje”.
Neabejotina, kad be šios patirties R. Kudžmaitės Hortense būtų kitokia. Dabar šokėja kuria visavertį dramatiškos istorijos personažą, kuriam skirta ryški muzikinė tema. Įsimenantys, charakteringai tipenantys judesiai, egzaltuoti rankų mostai, pabrėžtinai sutrikusi jos herojės koordinacija su spalvingo kostiumo pagalba leidžia artistei įsigyventi į savo heroję ir įtikinti jos jausmų grožiu bei tragizmu.
Atkreipia dėmesį šokėjos muzikalumas, smulkių judesių, iš pradžių derinamų su plačiais gestais, plastika, graudžia ironija nuspalvintos jos scenos su Zorba, jausmingu grožiu nutviekstas jų menamų sutuoktuvių epizodas, sugraudina Hortense mirties finalas, kuriame juodomis skaromis apsigobusios kaimietės nudrasko Hortense drabužius, peruką, ir ši lieka kėpsoti kėdėje kaip niekam nebereikalinga sulūžusi lėlė, spausdama prie krūtinės Zorbos padovanotą raudoną skarelę.
Pagrindinį moterišką personažą Mariną šoko keletą mėnesių scenoje nematyta Živilė Baikštytė. Jos vaidmuo paveikus ir plastiškai, ir emociškai: artistė pasižymi dainingais judesiais, iškalbingos jos rankos, ekspresyvūs šuoliai, dramatiškai įtaigios scenos su Jorgu ir Džonu.
Stiprūs, įdomūs, pilnakraujai ir vyriškieji spektaklio personažai - Džoną užtikrintai, energingai ir artistiškai šoko Raimundas Maskaliūnas, Jorgą - Aurelijus Daraškevičius, o Zorba, ko gero, išliks pačiu spalvingiausiu Aleksandro Molodovo vaidmeniu.
“Graikas Zorba” ilgam atmintyje išliks ne tik dėl rimtų artistų darbų - kol su užuojauta stebėjau, kaip žiauriosios kaimietės apvoginėja mirties patale gulinčią Hortense, kažkoks labiau rafinuotas ilgapirštis iš striukės, pakabintos tarnybinėje teatro rūbinėje, ištraukė 1000 litų, kurių nesuspėjau penktadienį atiduoti. Ačiū bent už tai, kad nelietė paso, už kurio aplanko pinigai buvo užkišti.
“UŽ DAIKTUS, PALIKTUS KIŠENĖSE, NEATSAKOME” - vienaprasmiškai skelbia užrašas virš kabyklų. Nieko ir nekaltinu - tik patį save. Ir besaikę meilę baletui, kurios padariniai skaudžiai smogė į paširdžius, atlygindami už visus parašytus ir neparašytus baleto dienoraščius.
H. Š.
