Ilgai buvo neaišku, kas šoks pagrindinį vaidmenį šeštadienį (02.08) rodytame Adolphe’o Adamo balete “Žizel”. Likus keliolikai dienų iki premjeros Nacionalinio operos ir baleto teatro tinklapyje www.opera.lt galų gale buvo paskelbti atlikėjų sąrašai - Žizel teko ruošti naujajai Vilniaus baleto trupės solistei Anastasijai Kolegovai.
Kaip vėliau buvo rašoma, dėl Žizel buvo deramasi ir su nuo rudens Anglijoje dirbančia Asta Bazevičiūte, kuri vasario 5 d. trumpam grįžo į Vilnių ir šoko “Raudonojoje Žizel”, tačiau vasario 7-ąją Londone vykęs koncertas neleido buvusiai nacionalinio baleto primabalerinai Vilniuje užtrukti ilgėliau.
Per keletą mėnesių jauna Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademijos auklėtinė A. Kolegova paruošė 5 didelius klasikinio repertuaro vaidmenis ir jei agentūrai “Factum” rūpėtų Lietuvos baleto reikalai, ji galėtų fiksuoti vieną pirmųjų baleto rekordų: Odeta-Odilija, Aurora, Svanilda, Kitrė, Driadžių Valdovė, o šeštadienį - Žizel. Iš tiesų jaunoji balerina tapo mūsų baleto repertuaro gelbėjimo ratu ir baleto mėgėjai būtent jai turi dėkoti už tai, kad pamatė tuos spektaklius, kurie įrašyti pusmetiniame operos ir baleto teatro repertuare.
Kitas klausimas - spektaklių ir vaidmenų kokybė. Vilniaus scenoje pastarajame dešimtmetyje esame matę puikių Žizel atlikėjų. Leokadija Aškelovičiūtė, Gražina Sakalauskaitė, Rūta Krugiškytė, Svetlana Masaniova, Loreta Bartusevičiūtė, Jolanta Valeikaitė, Nelė Beredina su savo vaidmenimis jau rikiuojasi garbingos Lietuvos baleto istorijos gretose. Atrodo, visai neseniai pirmą kartą šį vaidmenį atliko Eglė Špokaitė ir Viltis Algutytė. Pirmoji dėl kojos traumų šiandien baletą vis dažniau keičia į dramą, antrosios jau kuris laikas iš viso nebematyti.
Per praėjusius dvejus metus Lietuvos baletas Žizel vaidmenį buvo atidavęs Astai Bazevičiūtei ir Irinai Tsymbal, o šioms pavasarį netikėtai išvykus liko “su nosimi”.
Stichiškos artistų rokiruotės spektaklyje neabejotinai kenkia meninei jo kokybei, kuri savo ruoštu apsunkina naujų artistų įsitraukimą į jau du dešimtmečius gyvuojantį meninį organizmą.
Pirmieji “Žizel” taktai nuteikė neblogai - gražiai nuskambėjo uvertiūra, tinkamą toną būsimai tragedijai uždavė Raimundo Maskaliūno Ilarijonas, įskaitomai savo mizanscenas atliko Aurimo Paulausko Albertas ir Eligijaus Butkaus Vilfridas. Ir Žizel pasirodymas iš savo trobelės atrodė gana mielai - A. Kolegova surado šiltų veido išraiškų bei nuotaikingų judesio niuansų, kurie iš karto sukėlė jos herojei simpatiją.
Prasčiau atrodė pirmoji Žizel šokio scena, kur šokėja daugiausiai dėmesio skyrė techniškumui pabrėžti, bet dingo atskirų judesių niuansuotės, pozų grandinės sukaustė dramatiškuosius herojės charakterio pradus - neišraiškingas buvo pirmasis Žizel širdies smūgis, kuris veda tiesiai į tragišką I veiksmo finalą, ne iki galo paruošta ir nuostabioji variacija - gana rėksmingos buvo kai kurios pozos, strigo grakščioji šuoliukų ant vienos kojos puanto įstrižainė, nors baigiamųjų piruetų ratu pliūpsnis ir finalas buvo muzikalūs ir išraiškingi.
Dar daug triūso balerinai teks įdėti į tragiškąjį I veiksmo finalą - išprotėjimo sceną. Pirmasis po smūgio atsipeikėjusios Žizel žvilgsnis buvo įtaigiai drumzlinas ir pajėgė sukelti užuojautą, tačiau vėliau “nesuveikė” nemaža dalis šalutinių, tačiau reikšmingų vaidmens kūrimui atributų - Batildos dovanotas vėrinys buvo mestas ant žemės per anksti, Žizel motina nesuskubo laiku išleisti dukros kuodelio, todėl A. Kolegova iš pradžių neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti dramatiškais beprotės įvaizdį paryškinančių suveltų plaukų efektais.
Šiame veiksme kur kas labiau pavyko kitų veikėjų pantomimos scenos - visų pirma reikia pasidžiaugti turtingu Živilės Baikštytės - Batildos vaidmeniu, kurį padeda atskleisti brandus, išraiškų turtingas Voldemaro Chlebinsko Hercogas. Grožiu spindinti Batilda į Žizel trobelės kiemą įneša prabangios ir akinančios šviesos - ji smalsiai dairosi aplinkui, remdamasi sutartinių senovinių pozų ženklais bendrauja su Žizel ir Hercogu taip, tarytum kalbėtų balsu. Muzikalūs, orūs gestai išryškėja kaip lengvai skaitomi klausimai ir atsakymai, o išaiškėjus Alberto išdavystei, Batildos skausmas taip pat akivaizdus - kaip tėviškai, tapšnodamas per petį, ją ramina V. Chlebinsko Hercogas!
Antrasis veiksmas atrodė gana apgailėtinai - blaškėsi vėlės, jų gretoms stigo darnos, o siluetams - iškalbos. Mirtą šokusi Žavinta Čičelytė pasižymi puikia išvaizda, valdingu žvilgsniu - tačiau be tinkamo dramaturginio šio vaidmens karkaso šitos savybės praranda didesnę dalį įtaigos. Mirtos gestai tarytum pasiklysta muzikoje, todėl tokie svarbūs šiam veiksmui dramatiški akcentai menkokai išryškėja - kad ir nesusipratimas su sulūžusia rozmarino šakele, kurią derėtų į užkulisius nusviesti elegantiškiau, vengiant pataikyti į Albertą ginančios Žizel kojas.
Žizel - Kolegovos prisikėlimas iš kapo atrodė gana įspūdingai - ypač pirmieji jos sukiniai, nepaprastai greiti, tikslūs ir energingi. Deja, sukinius lydėjusiems veržliems judesiams pritrūko išraiškos - balerina tarytum neapskaičiavo jiems tenkančios erdvės, todėl paskutinius šuolius jai teko siaurinti ir stabdyti, o sceną baigti beveik “užlipus” ant vėlių linijos.
A. Kolegova tik retsykiais sunerdavo rankas prieš krūtinę, sukurdama taip vaizdžiai Theophile’o Gautier aprašytą uždarą, kompaktišką permatomuose sparnuose susisupusios vėlės įvaizdį - kur kas dažniau jos siluetas buvo atviras ir įgaudavo keistokų rokokinių kontrapostų. Duetuose su Albertu demonstruojamos pozos iš aukštų žingsnių stokojo lengvumo ir poetiškumo, o balerinos kūno sandara akivaizdžiai kėlė rūpesčių Aurimo Paulausko Albertui kuriant Žizel skrydžių ore iliuziją.
Vienas gražiausių šio veiksmo epizodų - Žizel variacija - pavyko visai neblogai: jai A. Kolegova suteikė jaudinančios ekspresijos, pademonstruodama aukštų, lengvų ir ypač muzikalių šuoliukų techniką.
Kažkodėl penktadienį nesisekė ir kitiems šokėjams - net ir nelyginant paukštis skraidąs Takasis Aokis, baigęs įterptinę I veiksmo variaciją, neišlaikė pusiausvyros ir buvo priverstas į žemę pasiremti vienu sparneliu. Olga Konošenko, šokdama II veiksmo vėlės Ziulmos variaciją, pradėjo ją kaip reta muzikaliai ir įspūdingai, stebėdama puikiais akimirksniui laike įšąlančiais arabeskais - tačiau netrukus kluptelėjo ant (kaip teko girdėti) iš po vakarykščio “Nabuko” ant grindų likusio vaško dėmelės.
Opera “pakišo koją” ne tik O. Konošenko - kartkartėmis II veiksmo kapų tyloje iš kažkur atklysdavo repetuojančių dainininkų balsų aidas, kurį netrukdavo užgožti ryškūs puikiai spektakliui dirigavusio Maestro Vytauto Viržonio mostai.
