Penktadienį, spalio 19 d., Lietuvos baleto bendruomenė minėjo praeityje garsios baleto šokėjos, vėliau – pedagogės Tamaros Sventickaitės jubiliejų. Į jai skirtą Piotro Čaikovskio baletą „Miegančioji gražuolė“ susirinko nemažai vyriausiosios Lietuvos baleto kartos menininkų, sveikinusių Lietuvos primabaleriną su aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktimi.
Šis spektaklis T. Sventickaitės biografijoje labai svarbus – debiutavusi jame 1939-aisiais, dar būdama Baleto studijos mokinė (pirmajame savo spektaklyje ji šoko Alyvų fėją), balerina buvo pakviesta į baleto trupę stažuotoja, o netrukus tapo viena svarbiausių solisčių. Kūrybinės veiklos kelias truko ilgai, vėliau sekė pedagoginis darbas su jaunesnėmis baleto kartomis, o pirmasis T. Sventickaitės mokinys, baleto meno paviliotas plaukimo čempionas Henrikas Kunavičius, tapo pagrindiniu balerinos scenos ir gyvenimo partneriu.
Dirbusi su Rūta Krugiškyte, Loreta Bartusevičiūte, Kristina Kanišauskaite, Živile Baikštyte, T. Sventickaitė perteikė joms artistiškumo, vaidmens kūrimo šokio priemonėmis paslaptis, kurios šiandien, baleto menui dažnai virstant techniško virtuoziškumo demonstravimu, vis labiau pamirštamos.
Jubiliejiniame spektaklyje šoko dabartinio Lietuvos baleto žvaigždės, spektaklis skambėjo pakiliai, papildomos energetinės įtaigos jam suteikė ir pilnutėlė žiūrovų salė, gyvai reaguojanti į scenoje sekamą pasaką.
Alyvų fėją šokusi Nailia Adigamova suteikė nemaža malonių akimirkų – graži, minkšta jos šokio forma atskleidė išminties ir gėrio galią, šokėja muzikaliai išryškino variacijų grožį, o ir techniniu požiūriu šoko beveik nepriekaištingai. Kartelį pasiklydusi tarp masinės choreografijos brėžinių, artistė nesutriko ir gana vykusiai išlygino šį nesusipratimą; ypač džiugu, kad naujų detalių atsirado itin svarbioje prologo kulminacijoje – Alyvų fėjos ir Fėjos Karabos dvikovoje, kurios baigtis abejonių nesukėlė, nes N. Adigamovos įkūnijama gerumo fėja sugebėjo būti nepermaldaujamai griežta ir ryžtingai išprašyti piktąją Karabos lauk.
Prologe būta šiokių tokių nesklandumų – po fėjų variacijų kelioms akimirkoms scenoje buvo dingusi šviesa, ir fėjų palydovai kurį laiką galėjo paslėpti nedidelius šuoliukų sinchroniškumo trūkumus – galbūt tai buvo bausmė už tai, kad pora fėjų palydovų flirtavo su driadėmis, dalindamiesi kažkokiais – galbūt ir pasakiškos kelionės į puotą – įspūdžiais; reikėtų žinoti, kad pokalbius žiūrovai gali ne tik išgirsti – juos įmanoma ir matyti.
Šį kartą vėl krito į akis ne iki galo techniškai įgyvendintos Auroros vizijos – tiek prologe, tiek antrajame veiksme princesę vaizduojančios šokėjos, regėjimui išnykus, pernelyg akivaizdžiai pasišalina iš scenos; kaip įgyvendinti šiuos senovinių baletų efektus – kol kas neišspręstas apšvietėjų ir techninio personalo galvosūkis.
„Miegančiojoje gražuolėje“ šokusios T. Sventickaitės auklėtinės K. Kanišauskaitė – Gerumo fėja ir Ž. Baikštytė – Džiaugsmo fėja ir Baltoji katytė – su reikiamu įtaigumu parodė savo artistiškumą, sugebėjimą perteikti šokamo epizodo muzikinę nuotaiką; ypač palankus šioms savybėms atskleisti Ž. Baikštytės ir Andriaus Žužžalkino atliekamas Batuoto katino ir Baltosios katytės duetas, kurį šokėjai atliko gracingai ir žaismingai, pasitelkdami ir komiškas detales – pavyzdžiui, ir senajame „Miegančiosios gražuolės“ pastatyme žiūrovų šypseną sukeldavusį baltos pudros debesėlį, kildavusį Katinui kepštelėjus Katytės ausį.
Malonių akimirkų suteikė Mėlynojo paukščio ir Princesės Florinos duetas – Eligijus Butkus ir Inga Cibulskytė šoko išraiškingai ir poetiškai, sugebėjo per kelias minutes papasakoti gražią meilės istoriją. Įsiminė veržlūs E. Butkaus šuoliai, muzikalūs, kilnūs rankų mostai – šokio formą artistas geba apsaugoti nuo dekoratyvių efektų, neieško pernelyg atviro kontakto su žiūrovais, išsaugo savo artistinės tapatybės paslaptį. I. Cibulskytė dėmesį patraukė grakščia rankų plastika, muziką papildančiomis gyvomis veido išraiškomis.
Raiškiai savo epizodą suvaidino Raudonkepuraitė-Tamara Grimer ir Vilkas-Aurelijus Daraškevičius, gyvos žiūrovų reakcijos ir palaikymo sulaukė Milžinas-Raimondas Remeikis ir septyni broliai su Nykštuku priešaky – nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniai. Tarp brangiųjų akmenų pirmą kartą atnaujintame spektaklyje teko matyti Briliantą-Olgą Konošenko, pakankamai tiksliai šokusią savo variaciją, nors kai kuriems brangakmenių scenos epizodams nepakenktų daugiau darnumo.
Pagrindinė spektaklio pora – princesė Aurora ir princas Dezyrė – šoko šventiškai ir puošniai. M. Hamanaka, įpratinusi prie preciziškai atliekamų judesių, nuotaikos niuansais pakankamai įtaigiai atskleidė Auroros gimtadienio džiugesį, tam tikrą vizijos scenos minorinę melancholiją ir pergalingą paskutiniojo veiksmo sutuoktuvių pas de deux tviskesį. N. Juška mokėjo parodyti princą užvaldžiusį nerimą, veržlų norą išvysti miegančią princesę. Tik visą laiką, žiūrint „Miegančiąją gražuolę“, lieka neaišku, ką Dezyrė veikia Aurorai šokant savo ilgesingąją variaciją, nes scenoje tuo metu jo nesimato – bet tai klausimai šio baleto statytojams ir redaktoriams. Paskutiniojo veiksmo variaciją N. Juška šoko užtikrintai ir sulaukė gausių plojimų už veržlius ir energingus šuolius ratu.
Po spektaklio princas Dezyrė, žiūrovų ovacijoms ošiant, į sceną vedė jubiliatę Tamarą Sventickaitę, kurią sukakties proga sveikino baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova, Lietuvos kultūros ministro patarėjas Mindaugas Šivickas, Lietuvos teatro sąjungos veteranų vardu balerinai dėkojo Vytautas Dumšaitis. Turtingą balerinos biografiją priminė ir teatro fojė surengta paroda, kurioje gausu svarbiausius šokėjos vaidmenis užfiksavusių nuotraukų.
