1994 metų pabaigoje, kai didysis Rusijos ir pasaulio šokėjas Vladimiras Vasiljevas Vilniuje pristatė Liudwigo Mikaus baleto “Don Kichotas” premjerą, pagrindines partijas šiame spektaklyje buvo paruošusios net penkios artistų poros. Šiandien pagrindinių šio nuotaikingo spektaklio veikėjų gretos gerokai retesnės.
Vieni išėjo į pensiją, kiti išvyko, treti susirgo, ketvirti dėl nežinomų priežasčių tapo diskvalifikuoti. Todėl abu šio sezono “Don Kichoto” spektakliai buvo rodyti su debiutais - lapkričio mėnesį http://www.omni.lt/index.php?base/z_76493 Kitri vaidmenį paruošė nauja Vilniaus baleto trupės solistė iš Sankt Peterburgo Anastasija Kolegova, o sausio 31 d. naujuose “Don Kichoto” vaidmenyse debiutavo net penki šokėjai.
Didžiausias krūvis teko Sankt Peterburge šokio mokslus baigusiam japonų šokėjui Takasi Aokiui, kuris paruošė Bazilio vaidmenį. Nuo rudens Vilniuje dirbantis artistas jau prisistatė kaip “Miegančiosios gražuolės” Mėlynasis Paukštis, “Snieguolės ir septynių nykštukų” Drugelis, šoko įterptiniame “Žizel” Pas de Deux, taip pat “Gulbių ežero” Pas de Trois.
Šokliam, smulkaus sudėjimo šokėjui labai pasisekė, kad atvykęs į Vilnių jis čia rado miniatiūrinę ir trapią, tačiau techniškai tvirtą savo tautietę Miki Hamanaką, kuri vilniečius džiugina nuo 1998 metų. Ir rado su “kraičiu” - prieš keletą metų paruoštu Kitrės vaidmeniu, kurį ji porą kartų šoko su į Ameriką išvykusiu Baziliu - Mindaugu Baužiu.
Tie, kurie matė šią porą “Žizel” Pas de Deux, galėjo nujausti, kad Bazilis bus tolesnis T. Aokio karjeros Vilniuje žingsnis. Šokėjai labai dera vienas greta kito ir ūgiu, ir svoriu, o tai gana svarbu “Don Kichoto” duetinei choreografijai, kuri reikalauja ne tik šokio technikos, bet ir fizinės jėgos.
Pirmajame veiksme T. Aokis pasirodė neblogai, tik visos savo techninės meistrystės tiesiog neturėjo kur pademonstruoti. Jis žavėjo tiksliais ir sklandžiais daugeriopais sukiniais ant žemės ir virš jos, aukštais ir lengvais šuoliais, tačiau pasirodė kaip gana vidutiniškas aktorius, visas mizanscenas atlikdamas tvarkingai, bet nelyginant užprogramuotai. “Don Kichoto” tipo spektakliuose vaidybinių sugebėjimų daug ir nereikia, bet azartiškos, organiškos ir netikėtos improvizacijos galėtų gerai technikai suteikti dar daugiau tviskesio. Lūkesčių nepateisino Bazilio ir Kitri draugių trio, kuriame T. Aokio šokis buvo tikslus, bet nepakankamai išraiškingas.
Gana schemiška vaidybos požiūriu buvo ir antrojo veiksmo Tavernos scena: nors tie keli ir sinchroniški Bazilio bei Kitrės sukinių pliūpsniai buvo iš tiesų efektingi, bet Bazilio apsimetinėjimo mirusiu peripetijos atrodė kažkokios smulkmeniškos ir neaiškios. Bet grynai “šokėjiškame” paskutinio paveikslo Grand Pas T. Aokis jautėsi lyg žuvis vandenyje. Neabejotina, kad šį epizodą - bent jau solo variaciją - T. Aokis yra ne sykį šokęs: jis iš tiesų pademonstravo įspūdingą techniką, stebėtiną šoklumą ir puikią koordinaciją. Šokdamas Adagio šokėjas buvo labai pasitempęs, be vargo kilnojo Miki Hamanaką, leisdamas žiūrovams pasigėrėti taisyklingomis jos pozomis, akimirksniui sustingdavusiomis ant vienos partnerio rankos.
Dar daugiau energijos T. Aokis skyrė kodos triukams - publikos pritarimo šūksnių sulaukė efektingi jo “ožiai” (arba vartalionės ore) ratu, kurie labiau tiktų Dono kazokui, o Sevilijos barzdaskučiui - nebent pagal visuomeninę padėtį; be to, savo plastika šie judesiai lyg ir nusižengia klasikinio baleto estetikai. Žinoma, norėdami pasipuikuoti techniniais sugebėjimais, įvairiausių klasikinių baletų kodose “ožiuojasi” daugelis pasaulio šokėjų - nepriklausomai nuo to, kur vyksta spektaklio veiksmas, tačiau stebint šiuos triukus ir azartiškai šėlstančius bei į taktą plojančius žiūrovus, trumpam pameti iš akių sporto, akrobatikos, gimnastikos ir šokio meno skirtumus.
Kitrės partija taip pat reikalauja efektingos technikos, bet čia nemažiau svarbios ir stilistinės šokio charakteristikos. M. Hamanakos judesių estetika per darbo Vilniuje metus keitėsi: šokėja yra dirbusi su garsiu Lietuvos šokėju, o vėliau - pedagogu Jonu Katakinu, nepriekaištingai išmanančiu subtiliausius šokio stiliaus niuansus. M. Hamanaka gyvai, azartiškai ir temperamentingai sušoko I veiksmo variaciją su tambūrinu. Šį kartą jai savo skraistėmis “akompanavo” ne tik trys Čigonų scenoje nedalyvaujantys šokėjai: savo sijonų plazdėjimu jiems pritarė trys šokėjos, todėl Kitrės piruetų įstrižainė nebeatrodė tokia “nekontekstuali”.
Grakščiai ir santūriai M. Hamanaka šoko Sapno scenos variaciją, o aukštus ir lengvus baigiamuosius šuolius publika taip pat palydėjo plojimais. Grand Pas variacija su vėduokle - dar vienas puikus M. Hamanakos kūrinys, kuriame balerina naudoja ne tik forte, bet ir piano, ryškius, ryžtingus ir aukštus žingsnius papildo subtilia pečių linijos kaita, žvilgsniu, nežymiu vėduoklės mostu. Kvapą gniaužė ir M. Hamanakos finaliniai sukiniai - dvigubi fouette, kuriuos šokėja suko, iš pradžių vieną ranką laikydama ant klubų, o antrąja elegantiškai irdamasi per temperamentingai Maestro Jono Aleksos įsiūbuotą muzikos garsų uraganą.
Antrasis pagal svarbą - Anastasijos Kolegovos - Driadžių valdovės debiutas. Ši partija tėra “vienapaveikslė”, ji neturi jokios dramaturgijos ir yra charakteriniais tonais nuspalvinto “buitinio” baleto klasikinis “susapnuotas” priedas iš kelių epizodų bei solo variacijos. A. Kolegova - didinga ir valdinga, savo stotu ji aiškiai išsiskyrė visų savo pavaldinių fone, variaciją šoko tiksliai ir impozantiškai, mėgaudamasi aukštais žingsniais ir pozų stabtelėjimais, tačiau balkšvai melsvas ir intensyvus apšvietimas drauge išryškino ir tam tikras šokėjos formų bei linijų ydas, o jos šuolius kažkodėl traukė prie žemės, neleisdamas pajusti jų efemeriškumo.
Sapno paveiksle Amūrą pirmą kartą šoko Inga Cibulskytė. Jaunos balerinos debiutas pavyko - ji buvo pakankamai artistiška ir nutiesė kad ir nežymų, tačiau pastebimą ryšį tarp idealaus driadžių karalystės grožio ir Don Kichoto, kuris pagal spektaklio siužetą nudaužtas malūno sparno savo kliedesiuose mato Dulcinėjos - Kitri viziją. I. Cibulskytė koketiškai atliko variaciją, kurią, žinoma, ateityje dar turės šlifuoti, tačiau jau dabar šokėja žavi gracingomis linijomis, pakankamai muzikalia pozų kaita, lengvais, valiūkiškais šuoliukais.
Tarp spektaklio debiutantų minėta Kristina Kanišauskaitė, šokusi vieną iš dviejų Kitri draugių. Artistei, sėkmingai parengusiai ir virtuoziškai šokusiai Kitri partiją, tai nebuvo joks iššūkis, jokia staigmena - juo labiau laimėjimas. Nereikia ir sakyti, kad K. Kanišauskaitės šokis nepriekaištingai tvirtas, ryškus ir artistiškas: visos scenos su kita drauge Rūta Kudžmaite buvo darnios ir gyvos; be to, K. Kanišauskaitei teko ir įterptinė Grand Pas variacija, kurią šokėja atliko užtikrintai ir efektingai.
Tvarkingai antrąją Grand Pas variaciją atliko trečioji peterburgietė šokėja Julija Repet, žiūrovams kol kas pažįstama kaip “Miegančiosios gražuolės” princesė Florina ir viena iš antrojo “Žizel” veiksmo vėlių. Jos šokis buvo tikslus, nors ir stokojo individualumo.
Antrąją spektaklio porą - Gatvės šokėją Mersedes ir Espadą - energingai, įsijautę šoko Rasa Taučiūtė ir Aurelijus Daraškevičius. Pirmajame paveiksle R. Taučiūtė suklupo, tačiau nepasimetė; emociškai tirštas buvo jos solo čigonų epizode, praturtintas ekspresyvios, moderniškos rankų plastikos; įspūdingai artistė plaikstė plataus sijono klostes Tavernos scenoje. A. Daraškevičiaus solo epizodai atkreipė dėmesį sutelkta energija, išraiškingais rankų mostais.
Stebėtiną energiją demonstravo Sanča Pansa - Aleksnadras Semionovas, kadaise (nors berods tik vieną vienintelį kartą) drauge su Rūta Krugiškyte taip pat šokęs tuomet techniškumu išsiskyrusį Bazilį. Greta jo buvo matyti ir kiti Lietuvos baleto istorijos baziliai - Raimundas Minderis šiandien atlieka Don Kichoto vaidmenį, Vytautas Kudžma - Gamašo.
H. Š.
Michailo Raškovskio (ELTA) nuotr.
