Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2009 metų pabaigą, kad ir kiek priblėsę, vėl nušvietė Utenos alaus „Švyturiai“ – jais tapo ir baleto solistai Anastasija Čumakova ir Romas Ceizaris. Jiems, pradedant 2008-ųjų pabaiga, žalią šviesą uždegė ir baleto trupės vadovai, ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės: parengtas įspūdingas sąrašas pagrindinių vaidmenų klasikiniuose baleto spektakliuose, ir kartais atrodo, kad būtų buvę galima šį krūvį ir galimybes pasidalinti su kitais baleto šokėjais.
Čeliabinske, Kaire, Krasnojarske dirbusi Čumakova (g. 1980) į Lietuvą atvyko su nemažu pagrindinių klasikinio baleto repertuaro vaidmenų bagažu, kuris ne kartą pravertė baleto trupės vadovams sukantis iš keblios padėties – todėl galima sakyti, kad šokėja nusipelnė ne tik „Švyturio“, bet ir specialaus „Gelbėjimo rato“ apdovanojimo.
Panašų pasitikėjimą Lietuvos baleto strategai dabar demonstruoja dar vienam trupės naujokui – Baltarusijos valstybinės baleto kolegijos auklėtiniui Antonui Piastechinui (g. 1986). Prieš kurį laiką kone per savaitę parengęs Vronskio vaidmenį Rodiono Ščedrino „Anoje Kareninoje“, sausio 3 d. jis turėjo galimybę debiutuoti kaip Džonas Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“.
Žiūrovų pamėgtas ir gausiai lankomas spektaklis, kuris rodomas jau vienuoliktą sezoną, iš savo aistruolių tarpo jau galėtų deleguoti kokį nors savanorį, sugebantį įtaigiau verbalizuoti šio baleto keliamus įspūdžius, nes keli pastarieji kartai, kai teko jį matyti, ragina galvoti apie tam tikrą jo išsiderinimą ir nusidėvėjimą, kurį dar slepia dirbtinokas optimizmas, palaikomas trankių sirtakio ritmų – sudomina atskiri spektaklio elementai, motyvai, vaidybinės detalės, bet ne visuma.
Piastechno Džonas – kol kas ne iš tų motyvų, kurie ragins dar kartą sugrįžti į šį spektaklį, nors suteiktomis galimybėmis artistas pasinaudojo, padėdamas daug ir akivaizdžių pastangų. Šokėjas savo veikėjui siekia suteikti aktyvios energijos, tačiau kol kas ji skleidžiasi ne organiškai, bet kiek dirbtinai – būtent toks pabrėžtinai žvalus yra pirmasis jo pasirodymas. Galbūt ir paties choreografo nėra aiškiai apsispręsta, koks Džonas turėtų būti. Piastechno interpretacijoje jis, veržliai įskriejęs į sceną, netrukus praranda bravūrą ir virsta netgi savotišku pastumdėliu – tai liudija ir kiek sugunkusi šokėjo laikysena. Choreografinė Džono partija pripildyta fizinės ištvermės ir šokio technikos reikalaujančių elementų, kuriuos debiutantas įgyvendina iš visų jėgų, o tai verčia galvoti apie tam tikrą persistengimą, neapgalvotą fizinių ir artistinių išteklių balansą.
Susitikęs Mariną, šokėjas savo herojui suteikia perdėm jausmingų intonacijų, kurios virsta verksmingomis paskutiniuose duetuose; jam kol kas trūksta artistiškai motyvuotos galios pasipriešinti kerštingiems Jorgo išpuoliams, kuriuos Martynas Rimeikis demonstruoja ne išorinėmis, bet apgalvotomis vidinėmis priemonėmis. Džono-Piastechino liūdesys netekus Marinos atrodo kiek apsimestinis, paviršutiniškas, išreiškiamas vien nukarusiomis rankomis bei neviltį „nuduodančia“ eisena.
Visas spektaklio finalas – suprantama, nė dėl artistų, bet dėl choreografo sumanymo – skamba taip, lyg nebūtų tų skaudžių netekčių. Todėl nebe pirmą kartą, žiūrint spektaklį, kyla solidarumo su moteriškais jo personažais jausmas, o Zorbos, Džono ir kordebaleto šėlsmas skamba vien su lengvabūdiška „A, bus tų moterų!“ intonacija.
Tokias nuotaikas išdavė ir Džono flirtas su žiūrovais, ranką prisidėjus prie ausies ir lyg prašant dar garsesnių aplodismentų, vėliau mindžikuojant scenos dešinėje ir laukiant eilinio biso pasirodymams parengtų efektingų šokio kombinacijų.
O juk būtent Madam Hortenzija ir Marina spektaklyje kuria prasmes, skatinančias galvoti apie žmogaus vertės pajutimą ir dažnai taip ir neišsipildančius lūkesčius – nors ir atsiranda žmonių, sukuriančių šių vilčių išsipildymo iliuziją. Todėl paveikiausios, labiausiai įsimenančios šio spektaklio scenos buvo Margaritos Verigaitės-Marinos solo, lydimas turiningo operos solistės Laimos Jonutytės balso ir kuriamas iš apibendrintų, buitinio prieskonio neturinčių persiliejančių gestų, bei Živilės Baikštytės-Madam Hortenzijos graudus paveikslas iš drebančių, bet manieringų judesių, palaipsniui panyrantis savo fantazijose, kol kartu su materialųjį jos pavidalą paliekančiomis puošmenomis palengva jos kūną palieka ir siela. Šio epizodo įtaiga buvo pagrįsta ypatinga muzikos, vaidybos ir šviesų derme.
