Vakar (02.20) Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“ šoko jau Vilniaus publikos pamėgtas Sankt Peterburgo Marijos teatro solistas Andrejus Batalovas, pakeitęs dar sezono pradžioje numatytą kitą šokėją – Baltarusijoje dirbantį Ivaną Vasiljevą. Užgavėnių dieną vykęs spektaklis spinduliavo energija ir gera nuotaika – tinkama kompensacija tiems, kurie sunkiai pradėjo priešpaskutinę vasario savaitę.
Spalvingas, melodingas spektaklis sukėlė panašius įspūdžius, likusius po A. Batalovo viešnagės praėjusiųjų metų lapkritį: puikios technikos šokėjas Vilniuje turi lygiavertę partnerę Miki Hamanaka, kuri ryškiais emocijų šuorais papildė temperamentingą spektaklio ritmą.
Lengvas, sklandus, aukštas, elastingas šuolis, tikslūs, energingi, o kartu nepaprastai minkšti ir muzikalūs sukiniai, pakankamai gyva, artistiška vaidyba – šie A. Batalovo kuriamo Bazilio bruožai kaitino žiūrovų emocijas ir naikino Užgavėnių blynų paliktas kalorijas, provokavo audringas aplodismentų papliūpas. Panaši vaidybinė ir plastinė sklaida – panašūs ir žodžiai, kuriais galima apibūdinti svečio vaidmenį. Imponavo partneriškas jo asistavimas M. Hamanakai, fizinė ištvermė ir jėga – elegantiškai, lyg be jokių pastangų mestelti baleriną į viršų ar įspūdingai iškėlus ant vienos rankos laikyti pritariant kaitinančiam mušamųjų instrumentų akompanimentui.
Uždegančiai šokėjas atliko trio su darniai šokusiomis Kitrės draugėmis – Živile Baikštyte ir Kristina Kanišauskaite, o daugiausia plojimų sulaukė už paskutiniojo veiksmo variacijas – šuolių kombinacijas su įspūdingais ore gimstančiais smulkių judesių ornamentais ir virtuoziškus sukinius.
M. Hamanaka nepriekaištingai šoko nuo pat pirmojo pasirodymo miesto aikštėje – įspūdingais žingsniais, lengvais, kiek koketiškais šuoliais, tvirtais sukiniais sukūrė gyvą, dinamišką personažą, šio paveikslo raidos kulminaciją pasiekusį variacijoje su tambūrinu iš lanksčių šuolių, aistringų prabėgimų ant pirštų galų ir užtikrintų, nepaprastai greitų sukinių. Sapno scenoje M. Hamanaka kūrė poetišką Dulsinėjos paveikslą vengdama žvilgsnio kontaktų su žiūrovais, pabrėždama kiek melancholišką šokio nuotaiką, kurios peršviečiamas tyrumas atsispindėjo itin techniškai atliktoje variacijoje, o polėkis – baigiamuosiuose šuoliuose.
Paskutiniojo veiksmo variacijas balerina taip pat šoko įsimenančiai, o fouetté suko beveik antgamtiškai, viengubus sukinius su kaupu pagardindama dvigubais; netgi trumpam išklydusi iš įprastinės trajektorijos ir ritmo, šokėja visiškai nesutriko ir po kelių akimirkų grįžo į pabrėžtinai demonstruojamos virtuoziškos klasikinio šokio technikos erdvę.
Artistiškumo – viliojančio, aistringo ir paslaptingo – viršūnę demonstravo Eglės Špokaitės Mersedes, visas savo scenas prisodrinusi įdomios, organiškos šokio ir vaidybos amalgamos, sukūrusi išdidžios, nepriklausomos, paslaptingos, net pavojingos gatvės šokėjos paveikslą. Vėduoklės mostas, žvilgsnis – čia tiesus, atviras, čia daugiaprasmis, paslaptingas ar kerštingas, minkšta, muzikali, gundanti eisena, ranka sugniaužtas drabužio kraštas, ekspresyvūs šuoliai ir lėtai akyse gimstančios, raibuliuojančios pozos – be jokio statiškumo, be inercijos. Pirmojo paveikslo Mersedes scenoms papildomos įtampos suteikė atnaujinta toreadorų ekipuotė – naujo modelio peiliai, kuriuos dabar galima sustatyti ašmenimis į viršų, užuot, kaip būdavo anksčiau, tiesiog padėjus juos ant žemės, sukūrė pulsuojančią, kad ir sąlygišką, pavojų nebojančio Mersedes šokio atmosferą.
Ne kartą teko matyti E. Špokaitės Mersedes, ir visąlaik daugiausia minčių sukeldavo jos pasirodymas Vėjo malūnų paveiksle. Ir šį kartą ilgesingą, įvairiausiais jausmais tvinksintį šokį artistė perteikė talentingai, meistriškai sujungdama lėtąsias ir greitąsias epizodo dalis, sukurdama kontrastingą, spalvomis, nuotaikomis žaižaruojantį savosios herojės gyvenimo apibendrinimą.
Artistiškas, pakankamai temperamentingas buvo ir E. Špokaitės partneris – Martyno Rimeikio Espada, ieškantis ir randantis ryškių, efektingų žvilgsnių ir gestų. Solo epizodus jis pašoko įkvėptai, siekdamas pateisinti toreadoro-publikos numylėtinio įvaizdį. Tik šį kartą tavernos scenoje jo pastangos išgelbėti Kitrę nuo Gamašo buvo pernelyg akivaizdžios – per anksti atsidūrę prie vartų, šokėjai ilgokai turėjo mindžiukuoti vietoje, kad atkreiptų Lorenco dėmesį.
Lengvai, efektingai, sklandžiai Driadžių valdovės partiją sušoko Olga Konošenko, grakštų, valiūkiškai mielą Amūrą eilinį kartą sukūrė Inga Cibulskytė.
Visas spektaklis pulsavo energija, netikėtomis artistinėmis improvizacijomis; nors ir prisiekęs Dulsinėjai, Don Kichotas-Aleksandras Molodovas, pasirodęs miesto aikštėje, nevengė nežymiai paflirtuoti ir su kitomis gražuolėmis – kažką galantiško šnipštelėjo Ž. Baikštytės vaidinamai Kitrės draugei, ir ši nusišypsojo, droviai nudelbdama akis ir prisidengdama veidą vėduokle. Į akis krito ir gyva čigonų reakcija, jų stovykloje pasirodžius Gamašui-Valerijui Fadejevui – Eligijaus Butkaus čigonas pašaipiai įvertino puošeivos skrybėlę ir mosuodamas ja erzino Gamašą; pastarasis itin aktyviai stebėjo paskutiniajame veiksme vykstančias Bazilio ir Kitrės vestuves – mosavo ir plojo į taktą, kol Kitrės tėvas Lorencas-Vytautas Kudžma, gėrėdamasis savo dukra, šluostėsi džiaugsmo ašaras.
Abejonių sukėlė ne taip seniai padarytos režisūrinės permainos keičiant paveikslų dekoracijas – ir šį kartą į akis krito bruzdesys tarp prologo ir pirmojo paveikslo, tarnaitėms išlydinti Don Kichotą ir Sančą Pansą ir dukslioje prietemoje skubant pakeisti scenovaizdį – šalin nešant krėslą, stalą, demontuojant skalbinių džiovyklą; keista matyti trapias šokėjas atliekant jų kvalifikacijos nereikalaujančius fizinius darbus, kuriuos, saugant spektaklio pasakojimo sąlygiškumą, vis dėlto geriau būtų paslėpti po uždanga; akimirkai žiūrovus išgąsdino ir antrojo veiksmo paveikslus skirianti įvadinė dekoracija – užuot kilusi, pradėjo sparčiai leistis žemyn, nors po kelių sekundžių vėl šovė į viršų.
