Praėjusį birželio mėnesį iš “Vilniaus festivalio” perėmusi Mindaugo Urbaičio baletą “Acid City” ir taip užkimšusi 2002 metų premjerinio repertuaro skylę, Lietuvos nacionalinė baleto trupė 2003 metų premjerą suskubo parodyti jau vasarį ir dabar galės kurį laiką atsikvėpti - juo labiau kad planuojama kelis mėnesius truksianti Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcija.
Skirtingai nuo operos repertuaro, kuris sudarytas ilgam laikui į priekį su jau dabar žinomais veikalų pavadinimais, baletas kol kas kalba apie “naują Boriso Eifmano baleto spektaklį” ir į išsamesnius svarstymus apie būsimuosius spektaklius nesileidžia.
Carlo Orffo kantata “Carmina Burana”, kuri buvo rodoma vasario 21 ir 22 dieną, nėra “grynakraujis” baleto spektaklis - tai sintetinis kūrinys, kuriame kur kas reikšmingesni muzikiniai bei vokaliniai - choro ir operos solistų - formuojami klodai. Choreografija tokiame spektaklyje dažnai suprantama kaip vaizdinis priedas, kuriam ypatingi kokybiniai reikalavimai net neteiktini.
Muzikinis “Carminos Buranos” vadovas Liutauras Balčiūnas tinkamai “sustygavo” ir orkestrą, ir chorą (vadovas - Česlovas Radžiūnas), ir solistus - kantata skambėjo įtaigiai ir prasmingai. Choreografinį spektaklio klodą pakviestas kurti Vokietijoje dirbantis kinas Xin Peng Wangas, kuriam padėjo buvusi Lietuvos baleto solistė, dabar taip pat gyvenanti Vokietijoje Jolanta Valeikaitė.
Dvidešimt trys XI-XIII a. benediktinų vienuolių užrašyti poezijos kūriniai, kuriuos savo kūriniui pasirinko kompozitorius, yra skirtingi nuotaika bei melodijomis. Kaip ir “Šventajame pavasaryje”, kuris buvo rodytas pirmojoje vakaro dalyje, taip ir “Carminoje Buranoje” svarbiausią vaidmenį atlieka kordebaletas. Masiniai šokiai sukomponuoti gana įdomiai, tačiau retkarčiais visas spektaklis primena kiek senstelėjusios estetikos dainų ir šokių kompozicijas, populiarias XX a. antrosios pusės masiniuose renginiuose.
Šokėjų grupių kaita spektaklyje pakankamai dinamiška ir muzikali, choreografas sumaniai eksploatuoja masių judėjimą įvairiomis kryptimis - iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, įstrižai scenos. Taip sukuriama adekvati muzikiniam audiniui plastinė spektaklio faktūra, kurios kaitą gana įdomu sekti. Nors masiniams šokiams ir stinga sinchroniškumo, kuris būtinas “masinių renginių” tipo pastatymams, tačiau baleto trupė pasirodė neblogai, perprato modernizmo estetika grindžiamą šokių plastiką, praturtino ją įdomiomis artistinėmis intonacijomis.
Spektaklyje dalyvaujantys baleto solistai turi po vieną kitą didesnį epizodą ir lemiamo vaidmens nevaidina. Dabartinė trupės sudėtis neleidžia laukti kokių nors ryškesnių staigmenų. Nuo rudens trupę papildę solistai iš Sankt Peterburgo stokoja artistiškumo ir individualumo, o trupės senbuviai “pritvirtinti” prie senojo repertuaro ir nusistovėjusių amplua.
Svarbiausi “Carminos Buranos” solo epizodai kaip tik ir patikėti naujiems solistams. Julija Repet, drauge su Nerijumi Juška šokanti “Pavasario” duetą, kol kas kaip artistė neatsiskleidė - jos pozų linijos tvarkingos, tačiau gana blankios, veido išraiškos monotoniškos, nors vienas kitas gyvesnis judesys, prasmingesnė detalė liudija, kad ši šokėja dar gali save atrasti. N. Juška gražiai atrodė greta savo partnerės ir nesunkai ją kilnojo, padėjo įgyvendinti keletą gražiai choreografų sumanytų slystančių, smunkančių kombinacijų, bet ryškesnio artistiškumo jam taip pat kol kas stinga.
Trumpoje “Smuklės” scenoje žiūrovų simpatijas tučtuojau užkariauja Takasi Aokis - tiksliau, užkariauja jo technika, muzikalūs, veržlūs šokio tempai, šuolių ir sukinių pliūpsniai ir net akrobatiški triukai. Ištvermingas artisto kūnas kur kas iškalbingesnis už veido išraiškas - o jos išmoningai užmaskuotos po šalmą su skraiste primenančių galvos apdangalu, kuris visai šokėjo povyzai suteikia nemaža intrigos ir paslapties.
Nedidelį “Apskrudintos gulbės” monologą atlieka Anastasija Kolegova. Jos šokis tvirtas, aiškus, kaip ir kituose savo vaidmenyse, balerina “Gulbėje” pabrėžia savo fizinius duomenis - stebėtinai aukštą žingsnį ir kūno lankstumą, tačiau jos rankoms trūksta išraiškos ir niuansų. Pirmojoje premjeroje šį vaidmenį šokusios Kristinos Kanišauskaitės, dėl mažesnio ūgio gal ir ne visai tinkančios šiam vaidmeniui, gestai buvo gerokai muzikalesni, įvairesni, labiau išryškino epizodo pavadinimo “Kadaise ežere gyvenau (Apskrudusi gulbė dainuoja)” poeziją.
“Pardavėjau, duok man spalvų” solistas Raimundas Maskaliūnas šoko gyvai ir tvarkingai - gaila, kad jo figūrą darkė didokas ir ilgokas paltukas, kuris vizualiai sutrumpino šokėjo kojas ir apsunkino jo šuolius. R. Maskaliūnui nenusisekė su kostiumu, užtat jis gavo dviratį, kuriuo įvažiuoja į sceną, apsuka ratą, pastato, sušoka savo epizodą ir vienu elegantišku atsispyrimu išrieda. Dviratis patinka publikai - salė akivaizdžiai nudžiunga, pamačiusi pažįstamą daiktą ir jį pasitinka pritariančiu murmėjimu.
Aleksandro Molodovo “Abatas” pasirodė kartu su Gulbe, o solo epizode jam suteikta choreografinė charakteristika buvo gana neįdomi, staigūs judesiai skleidė tokią pat energiją, kaip neigiami personažai iš šio artisto vaidmenų “Romeo ir Džuljetoje” bei “Raudonojoje Žizel”.
Daugiau sceninio laiko skirta “Meilės rūmų” duetui, kurį šoka Aurimas Paulauskas bei viena kitą dubliuojančios jo partnerės - Olga Konošenko ir Miki Hamanaka. Šokėjai gerai perteikia choreografo sumanytas šokio formas - sudėtingas duetines kompozicijas, solo epizodų piešinį, kurį atgaivina švelniomis erotinėmis spalvomis.
Spektaklį pradeda ir baigia Fortūnos tema. Šį personažą įkūnijo Rasa Taučiūtė, o jos imperatoriškumą pabrėžė ir plačios drabužio klostės, ir didingi judesiai, ir sureikšmintos veido išraiškos. Kaip tik dėl to choreografinis Fortūnos sprendimas atrodo gana iliustratyvus, o artistei čia nelieka jokios papildomos erdvės saviraiškai.
Choreografines spektaklio formas papildo spalvingi, įdomūs prancūzo Jerome’o Kaplano kostiumai - tik kai kurios jų detalės deformuoja šokėjų stotus ar yra pernelyg dekoratyvios. Lakoniška Adomo Jacovskio scenografija pasitenkina vienu, bet įsimenančiu akcentu - gigantiška konstrukcija su joje įkomponuotomis didžiagalvėmis auksaveidėmis figūromis su gobtuvais bei knygomis, primenančiomis scenos šonuose sustatytas choristų grupes.
Po šios baleto premjeros įdomu būtų sulaukti kokio nors klasikinio baleto spektaklio - beveik visi dabar repertuare esantys veikalai gerokai susidėvėję, sunykusi jų meninė forma - ką jau kalbėti apie dekoracijas ir kostiumus. Be to, norėtųsi drąsesnių, kad ir rizikingų, trupės vadovų žygių skatinant naujiems darbams jaunus trupės artistus - daugumos spektaklių solistai neturi pamainos, o tai daro gana pažeidžiamą visą baleto repertuarą.
