Po naujausios šviežumu tviskančios Lietuvos nacionalinio baleto premjeros – Ludwigo Minkaus melodramos „Bajaderė“ – kiti klasikinio repertuaro spektakliai atrodo kukliau, net ir tie, kurie į afišas buvo įrašyti visai neseniai.
Lietuvos baletas, žiūrovams siūlydamas net tris Marijaus Petipa choreografija paremtus spektaklius, nuomonę apie vėlyvąją klasikinio baleto raidą leido susidaryti tarytum atbuline eiga – 2004-aisiais rekonstravęs „Gulbių ežerą“ (1895), 2006-aisiais – “Miegančiąją gražuolę“ (1890) ir galiausiai, paskutinįjį 2007-ųjų vakarą – „Bajaderę“ (1877).
Įdomu lyginti šiuos spektaklius, ieškoti dramaturginių ir estetinių paralelių – ypač tarp „Bajaderės“ ir „Gulbių ežero“, kuriuos savo žiūrovams Lietuvos baletas pristatė pirmosiomis neseniai išaušusių 2008-ųjų dienomis – sausio 5-ąją ir 10-ąją.
Nedidelė Lietuvos baleto trupė išbandymą „Bajadere“ garbingai išlaikė – nors ir negalėdama pasigirti artistinių pajėgų įvairove, juo labiau pertekliumi. Tas pasakytina apie visus klasikinio repertuaro spektaklius, todėl jau įprasta tapo matyti, kaip mikliai tie patys artistai matuojasi skirtingus drabužius.
Antroji „Bajaderės“ premjera nuo pirmosios tesiskyrė keletu naujų atlikėjų – fakyrą Magedavėją šoko Tomas Ceizaris, o Dievuko partiją atliko Andrius Žužalkinas. Netikėtai susirgus Nailiai Adigamovai, jos vietą tarp keturių II veiksmo bajaderių užėmė trupės naujokė Austėja Butėnaitė, tačiau tinkamos pavaduotojos Šešėlių veiksmo variacijai neatsirado – liko tenkintis dviem šešėliais, tačiau iš padėties buvo išsisukta visai neblogai.
Romo Ceizario brolis Tomas kol kas tėra matytas tik kaip „Spragtuko“ Fricas ir Rusų šokio atlikėjas. „Bajaderėje“ jauno šokėjo kuriamas fakyras plastiškas ir temperamentingas, pasižymintis aiškiais gestais, kuriais jis tarpininkauja puoselėdamas Soloro ir Nikijos meilę. Prie jo kuriamo nedidelio vaidmens sėkmės prisideda ir fiziniai šokėjo duomenys (aukštas šuolis), o taip pat manieringumo, perdėto emocingumo neturintis šokio būdas.
Santūrumu ir apgalvota šokio forma pasižymėjo Andriaus Žužžalkino Dievukas – atrodo, šią techniškai sudėtingą partiją šokėjas jau yra šokęs baleto koncertuose. Jam pavyko sukurti atgijusios skulptūros įvaizdį – nedemonstruojant fizinių pastangų, tačiau su reikiamais choreografiniais efektais. Džiugu, kad įspūdingai šią partiją šoka ir jaunas artistas Mantas Daraškevičius, pasiekęs reikiamos techninės meistrystės, pasitelkdamas gerą sukinių techniką – tuo pat metu išlaikydamas ir santūrų dievybei būdingą santykį su savo choreografine misija.
Visi kiti „Bajaderės“ atlikėjai kartodami tobulina savo personažus – antrojoje premjeroje žiūrovus vėl uždegė ypač judrus, gaivališkas, energingas Margaritos Verigaitės ir Eligijaus Butkaus, Indų šokio solistų, pasirodymas, lengvai, organiškai Šokį su ąsočiu – Manu – atliko Živilė Baikštytė; ji spinduliavo artistiškumu ir drauge su dviem M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivėm sukūrė žavingą intermediją.
Pagrindinį spektaklio meilės trikampį vėl brėžė Miki Hamanaka-Nikija, Aurimas Paulauskas-Soloras ir Olga Konošenko-Gamzati; reikia tik stebėtis artistų fizine ištverme ir džiaugtis, kad jų šokis bei vaidyba pateikia žiūrovams nemažai malonių akimirkų.
Akimis klaidžiojant po prašmatnius Viačeslavo Okunevo sukurtus spektaklio scenovaizdžius ir gausią butaforiją, užkliūva antrojo veiksmo palankinai ant ratukų, kuriuos, imituodami nešimą, dvilinki stumia mimanso artistai – gal ir galima juos atjausti, nes šiame paveiksle jiems iš peties tenka padirbėti nešikais; dailininko sumanytam konstrukciniam patobulinimui jie, be abejonės, dėkingi, tačiau galbūt buvo galima tuos neštuvus sumontuoti aukštesnius?
Šešėlių paveikslas antrojoje premjeroje pasirodė kiek prastesnis – visų pirma dėl netolygaus apšvietimo; argi nebūtų galima daugiau išmonės pademonstruoti, perteikiant Nikijos pasirodymo Solorui viziją? Dabar artistė tiesiog įžengia į šviesos pluoštą ir, kurį laiką pastovėjusi, pasišalina; imantis statyti tokių pasakų, reiktų visais būdais stengtis jų pasakiškumą išryškinti. Tiesa, šešėlių procesija, kurią Vilniaus žiūrovai jau spėjo pamilti ir įvertinti, žengė su visiškai tinkama nuotaika, kordebaleto šokėjos žavėjo judesių darna, muzikalumu, nuotaika – kas kad prasidėjus šokiams to susiklausymo liko kiek mažiau.
Baltasis Šešėlių paveikslas – akivaizdžiausia gija, siejanti M. Petipa „Bajaderę“ su Levo Ivanovo „Gulbių ežero“ baltosiomis scenomis. Panašumų yra ir daugiau: tas pats meilės trikampis, ta pati neištesėta priesaika – tegul Odeta ir neužsipuola Odilijos su peiliu, o ši varžovę siekia sudoroti rafinuotesniais būdais, nei gėlių pintinėje paslėpta gyvatė.
Butaforinę „Bajadrės“ gyvūniją – dramblį, papūgas, gyvatę, kobrą – „Gulbių ežere“ atstoja keptas fazanas ir kelios gulbės; aišku, kad čia daugiau erdvės abstraktiems jausmams ir choreografiniam, o ne pantomiminiam veiksmo pasakojimui, kuriame penktadienio spektaklyje vėl buvo galima pamatyti naujų detalių.
Liūdna buvo žiūrėti į Valerijaus Fadejevo Juokdarį, aukojantį savo princo užgaidoms paskutinius sveikatos likučius; maloniai nuteikė Eligijaus Butkaus aristokratas, kuris, atidavęs princo gimtadieniui pagarbą Pas de trois, džentelmeniškai prilaikė už rankos žavingą Ilvos Juodpusytės damą, dalyvaujančią pirmojo paveikslo finalo šokiuose ir gracingai straksinčią ant vienos kojos; Valdemaro Chlebinsko Auklėtojas papurtė galvą, rodydamas į princo laikomą puslitrinę taurę, ir toliau aiškiai judančiomis lūpomis kažką rūpestingai ir iškalbingai aiškino Princui (veikiausiai - apie alkoholio žalą, matyt, nujausdamas, kokia svarbi misija laukia jo mokinio prie užkerėto gulbių ežero).
Po ligos pakirdęs Nerijus Juška, atlikęs Zigfrido vaidmenį, kūrė vienišiaus ir svajoklio įvaizdį – nors šoko drauge su kitais, tačiau pakankamai akivaizdžiai mąstė, nesileisdamas į finalines linksmybes, žvelgė į tolį ir laukė paslaptingo nuotykio. Prie nenumatytų vaizdinių spektaklio efektų galima priskirti per muzikinę pirmojo ir antrojo paveikslų pertraukėlę iš po uždangos vaiduokliškai pasirodžiusią ir drauge su nukritusia butaforine juokdario lėle pranykusią ranką – toks išradingumas praverstų modeliuojant kitas stebuklines baleto pasakų scenas.
Po graudaus, neskubraus, iškilmingo Šešėlių pasirodymo į ežero pakrantę suskrendančios gulbės atrodė kiek nervingos – tai suprantama, nes, skirtingai nei šešėliai, jos dar tikisi išsigelbėti iš kerų; šiam nerimui pateisinti norėtųsi didesnių raganiaus Rotbaro, kurį penktadienį šoko Aurelijus Daraškevičius, pastangų, platesnių mostų, šuolių – nebūtinai tobulų, bet apgalvotų, prasmingų, muzikalių.
Sceniniu gyvumu patrauklus atrodė antrojo veiksmo pirmasis paveikslas – puotos dalyviai aktyviai reagavo į veiksmą, smalsiai sutiko pasirodžiusias nuotakas, aiškiai šurmuliavo, į menę įsiveržus Rotbarui ir Odilijai. Čia įdomu buvo sekti N. Juškos vaidybą – artistas stengėsi perteikti tolydžiai jį užvaldančius kerus ir pateisinti pamirštą priesaiką, kurios nepajėgė priminti net šį kartą nepriekaištingai iššviestas Odetos silueto pasirodymas.
Netikėta buvo tarp charakterinių šokių atlikėjų pamatyti Živilę Baikštytę, muzikaliai ir su jai būdingais artistiškumo štrichais atliekant Vengrų šokį; mazurkoje nuotaikinga šypsena išsiskyrė Rūta Juodzevičiūtė, savitais temperamentais – juodai ir baltai – ispanų šokį nuspalvino Goda Bernotaitė ir Margarita Verigaitė.
N. Juškos Zigfrido biografijoje būta ir geresnių puotų, tačiau Miki Hamanaka Odiliją sušoko tobulai, žaižaravo energija, nuotaikų atspalviais, parklupdė žiūrovų salę fantastiškais fouette – nepasidavė dirigentui Robertui Šervenikui (nors jam tereikėjo tik mosuoti batuta, o balerinai – suktis aplink savo ašį, ir ne tik po vieną kartą) ir pergalingą finišą pasiekė kartu su paskutiniu jo mostu, tame pačiame taške, kuriame ir pradėjo paskutiniąją Zigfrido sugundymo plano dalį.
M. Hamanakos įkaitintos dramatinės spektaklio atmosferos temperatūrą palaikė visi veikėjai – ne tik apgautas Zigfridas, palūžęs nuo jam su panieka tėkštos gėlių puokštės, bet ir visi dvariškiai, aktyviai gestikuliuodami ir išgyvendami jų valdovą ištikusią tragediją.
Paskutinysis paveikslas prie ežero leido pasigėrėti įvairiomis gulbių choro grupėmis, ritmingais baltų ir juodų paukščių rypavimais; Zigfridas išpirko savo kaltę, nugalėjo Rotbarą ir vėl prisiekė Odetai amžiną meilę – kol pasirodys kokia nors Gamzati, ir vardan žiūrovų malonumo įžadus bus galima pamiršti.
