Baku tragedijai – dvidešimt metų

Vakar,  2010 metų sausio 19 dieną, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos surengtame tragiškų dvidešimtųjų Baku įvykių metinių minėjime, pagerbtos dvidešimties metų senumo įvykių Azerbaidžano sotinėje Baku aukos.

Minėjimą, padėtą malda, inicijavęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenės pirmininkas Mahiras Gamzajevas greitai perdavė žodį istorikams.

Liūdna istorija

„Atrodytų, nuo tų tolimų devyniasdešimtųjų metų sausio mus skiria ne tik laikas, bet ir nemenkas atstumas. Bet viskas pasikeičia, kai atsigręži į savo paties atmintį, į amžininkų pasakojimus ir į pageltusius laikraščių puslapius. Tuomet supranti, kad Lietuvos ir Azerbaidžano likimai anais laikais (o tam tikra prasme – ir dabar) buvo susieti tarpusavyje anaiptol ne formaliai - perkeltine prasme, o tiesiogiai. Mano draugas ir kolega, žinomas žurnalistas Aras Lukšas neseniai rašė, kad „1990-ųjų sausio 11-13 dienomis Vilniuje lankėsi Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Michailas Gorbačiovas. Kremliuje tikėtasi, kad valstybės vadovo ir komunistų partijos lyderio vizitas prislopins Lietuvos nepriklausomybės siekį...  "Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kas mano galioje, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į aklagatvį" – teigė tada M.Gorbačiovas. Tačiau Vilniuje "perestroikos" architekto laukė visiškas fiasko: po dviejų mėnesių Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o lygiai po metų sovietų vadovybei beliks vienintelis argumentas – tankai“ (LŽ, Nr.11, 2010.01.15).

Bet čia turime prisiminti, kad dar anksčiau tankai su raudonomis žvaigždėmis pasirodė Baku gatvėse, kas virto kruvina Vilniaus įvykių repeticija. Būtent Baku sovietinis vadeiva realizavo savo grasinimus, kuriuos vos savaitę prieš tai jis buvo išsakęs lietuviams. Bet ar iš tikrųjų tai buvo spontaniškas Kremliaus šeimininkų sprendimas? Istorijos faktai rodo, kad toks paaiškinimas neatitiktų tikrovės.

1828 metais, kai dabartinių Azerbaidžano ir Armėnijos valstybių žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, visoje šioje teritorijoje vyravo tiurkų kalba kalbantys ir islamą išpažįstantys gyventojai – šiuolaikinių azerbaidžaniečių protėviai. Pažymėtina, kad caro valdžia visaip vengė šito tautovardžio, ir mieliau vadino šią tautą „Aderbeidžano tiurkais“ arba tiesiog „Užkaukazės totoriais“. Tokiu būdu šalia trijų tautų, kurių pavadinimuose ir šiandien figūruoja „totorių“ vardas - tikrųjų, arba Pavolgio ir Uralo totorių, taip pat Krymo totorių ir Lietuvos totorių, tuomet  buvo  įteisinti dar „totoriai kalniečiai“ („gorskije tatary“) Šiaurės Kaukaze, kurie vadina save „taulu“ ir kurie šiuo metu žinomi karačajų ir balkarų vardu, ir „Užkaukazės totoriai“, t.y. azerbaidžaniečiai.

Bet ne tautovardis buvo pagrindinė  problema, ir net ne tai, kad azerbaidžaniečių ilgą laiką  neėmė į Rusijos kariuomenę – kad tik jie neturėtų savo rankose ginklų. Nepasitikėdama azerbaidžaniečiais ir matydama juose potencialius Turkijos arba Persijos šalininkus galimo karo su šiomis valstybėmis atveju, Rusija nuo pat Rytų Užkaukazės prisijungimo pradžios pradėjo apgyvendinti ją Persijos armėnais, tuo tikslu atimdama žemes iš čiabuvių azerbaidžaniečių. Nuo tada Užkaukazės etnodemografinis balansas pradėjo sparčiai keistis armėnų naudai ir gruzinų bei azerbaidžaniečių nenaudai. Tai iššaukė ankščiau nebūtą priešiškumą tarp šių etninių grupių, kurį Rusija visapusiškai išnaudoja ir šiandien“, - sakė Imantas Melianas.

Pasak jo, Iš esmės situacija nepasikeitė  ir po to, kai Rusijoje įvyko bolševikinis perversmas. Anot I. Meliano, sovietinė Rusija, 1920 metais užgrobusi nepriklausomas Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes, tų pačių metų lapkričio 30 dieną savo marionetės – vadinamojo „Sovietinio Azerbaidžano revoliucinio komiteto“ vardu pareiškė, kad ji išsižada Sovietinės Armėnijos naudai didelės dalies Azerbaidžano teritorijos – Nachičevanės, Zangezūro ir Kalnų Karabacho.  Tiesa, jau po trijų su puse mėnesio, 1921 metų kovo 16 dieną, kai Rusijai reikėjo pasirūpinti savo pietinių sienų saugumu, tarp jos ir Turkijos buvo pasirašyta taikos sutartis, kurioje, atsižvelgiant į turkų tautinius jausmus, Nachičevanė jau figūravo kaip sudėtinė Azerbaidžano dalis, bet Zangezūras ir Kalnų Karabachas buvo palikti Armėnijos sudėtyje. Pagaliau 1921 metų liepos 5 dieną, atsižvelgiant į tai, kad Kalnų Karabachas gamtiškai, istoriškai ir ekonomiškai yra glaudžiai susijęs su kitomis Azerbaidžano žemėmis, buvo nuspręsta priskirti jį Azerbaidžanui, tačiau įkurti jame nedidukę autonominę sritį. Maždaug tada ir nusistovėjo keistos Armėnijos ir Azerbaidžano, kaip sovietinių „sąjunginių“ respublikų, sienos, kurias paveldėjo ir 1991 metais atkurtos nepriklausomos valstybės.

Anot I. Meliano, tai, kas įvyko 1990-aisiais – natūrali Maskvos imperinė politikos tąsa.

„Žvelgiant iš teisinio taško, ši invazija buvo šiurkštus pačios SSRS konstitucijos 119 straipsnio, Azerbaidžano SSR konstitucijos 71 straipsnio, 1996 m. tarptautinio susitarimo dėl pilietinių ir žmogaus teisių 1 straipsnio ir Azerbaidžano SSR suvereniteto pažeidimas. Įrodyta, kad sovietų kariškiai taip pat pažeidė Tarptautinio karinio tribunolo dekretus, 1949 m. Ženevos konvenciją dėl karo aukų apsaugos bei jos 1 ir 2 priedus, priimtus 1977 m. bei Azerbaidžano SSR baudžiamąjį kodeksą. Faktiškai buvo pažeistos visos tarptautinės žmogaus teisių konvencijos, įskaitant 1948 m. žmogaus teisių deklaraciją, 1966 m. tarptautinį susitarimą dėl pilietinių ir žmogaus teisių, 1966 m. susitarimą dėl ekonominių, kultūrinių ir socialinių teisių, 1975 m. galutinį Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) aktą, 1989 m. ESBK Vienos susitarimą, 1989 m. metų vaiko teisių konvenciją, Hagos konvencijos straipsnius dėl karo paskelbimo ir karinių veiksmų vedimo.

Kitą dieną ši nusikalstama akcija buvo pasmerkta viso civilizuoto pasaulio žiniasklaidoje. Tvirtą poziciją užėmė Azerbaidžano musulmonų dvasininkija, kuri žmonių vardu pareikalavo armijos išvedimo iš Baku. Reikalavimo kopijos buvo išsiųstos Jungtinių Tautų bei pasaulio valstybių vadovams ir religinėms organizacijoms. Maskvoje įvyko gedulingos azerbaidžaniečių eitynės o Heidaras Alijevas surengė spaudos konferenciją, kurioje pasmerkė nežmogiškus sovietų veiksmus.“ – sakė pranešėjas.

Imperijos braižas

Minėjime dalyvavęs Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Ramūnas Trimakas priminė, jog ir Lietuva, ir Baltijos šalys, ir Kaukazas gyvena šalia to paties kaimyno, kurio geopolitinės vizijos nuolat kelia problemų.

„Norėčiau grįžti į XVII-XVIII amžius. Dar Petras I-asis sugalvojo, jog Rusijai reikia „kirsti langą į Europą“, nors buvo galima tiesiog pasibelsti į duris. Kaukaze irgi buvo mėginama per kažkur kažką prasikirsti. Toks jau tas metodas“, - šaipėsi istorikas.

Portalo „Balsas.lt“ apžvalgininkas Tomas Čyvas antrino R. Trimakui ir siūlė nepamiršti, kad nuotraukos iš 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku – panašios.

„Modus operandi“ (veikimo būdas, - balsas.lt) buvo labai panašus. Buvo kurstomos viena prieš kitą tautos, žlunganti sovietų imperija nepaisė net savo Konstitucijos, buvo puolama televizija. Net ir šiandien Maskvos valdytojai visas savo periferijas vertina vienodai, todėl politikams linkėtina neapsirikti ieškant iliuzijų, kad „geriau elgdamiesi“ laimėsime Kremliaus draugystę“, - sakė T. Čyvas.

Bakų įvykių archyvo nuotraukos