„Jei esi stiprus ekonomiškai, esi stiprus ir politiškai“, – sakė Baku viešintis prezidentas Valdas Adamkus. Lietuva, kaip ir kitos Transatlantinės bendruomenės narės, mano, kad Azerbaidžanas padės Europai užsitikrinti energetinį saugumą.
Alternatyvūs naftos ir dujų telkiniai bei Rusiją aplenkiantis vamzdynas yra pakankama priežastis bendradarbiauti su prezidentu Ilhamu Aliyevu, kartais ignoruojant klanų valdomos šalies nuklydimus nuo demokratijos kelio.
„Būtina sugriauti monopolį“, – kalbėdamas apie Rusijos kontroliuojamus naftos ir dujų žaliavų srautus į Europą kalbėjo V. Adamkus. Lietuvos prezidentas antrąją vizito Azerbaidžane dieną lankėsi prie Baku–Tbilisio–Ceyhano (BTC) vamzdyno pradžios. Ketvirtadienį Lietuvos vadovas po susitikimo su I. Aliyevu neatmetė galimybės, kad Vilnius su Baku susitars dėl naftos ir dujų pirkimo. Kalbėdamas apie Lietuvos tapimą Azerbaidžano naftos vartotoju Vilnius užsiminė, kad techniškai tai yra įmanoma, o Baku taip pat linkęs „eiti toliau į Europą“. Tačiau dėl konkrečių veiksmų šį sykį susitarta nebuvo.
Šis naftotiekis, kaip bandymas sumažinti Vakarų priklausomybę nuo Vidurio Rytų naftos ir Rusijos tranzito kelių, tapo svarbiu diskusijų objektu pasaulyje. Kaspijos naftos ir dujų politikos reikšmę įrodo ją supantis dviveidiškumas. Žiniasklaida mėgsta nurodyti į tai, kad pasakęs drąsius kritikos žodžius Kremliui dėl demokratijos padėties Rusijoje, JAV viceprezidentas Richardas Cheney gegužės pradžioje iš Vilniaus nuvyko į Kazachstaną, kur šios autoritarinės šalies vadovui priekaištų neturėjo. Taip, Vašingtonui, kaip ir Vilniui, rūpi Centrinės Azijos šalių naftos telkiniai. Vis dėlto JAV rūpi ne tik nafta, bet ir stabilumas – Pietų Kaukazą Vašingtonas laiko galimu prieglobsčių teroristams. Todėl, užmerkiant akis prieš tų šalių valdžios autokratišką valdymo būdą, aukščiausi JAV pareigūnai stengiasi palaikyti gerus santykius su jų vyriausybėmis.
Baku–Tbilisi–Ceyhano vamzdis yra dalis projekto, kurio tikslas – buvusiose sovietų okupuotose šalyse sukurti naftos bei dujų išgavimo ir transportavimo infrastruktūrą, taip aplenkiant Rusiją, kuri kontroliuoja energijos srautus ir, pakartojant R. Cheney Vilniuje ištartus žodžius, naudoja energijos išteklius kaip įrankį užsienio politikoje. Kad Jungtinės Valstijos remia tokias iniciatyvas kaip BTC naftotiekis rodo vien tai, jog statybų atidarymo ceremonijoje 2002 metais dalyvavo JAV energetikos sekretorius.
BTC vamzdynas, kurio ilgis 1760 kilometrų, Baku per Azerbaidžaną ir Gruziją jungia su Turkijos uostu Viduržemio jūroje, iš kurio nafta pasiekia Europos rinką. Jis laikomas efektyvia alternatyva Rusijos vamzdynų tinklui ir kartu aplenkia nerimą pasaulio bendruomenei dėl savo branduolinių ambicijų keliantį Iraną. Tačiau tiesiant šį naftotiekį, politiniai išskaičiavimai lėmė daugiau nei ekonominiai, mano ekspertai.
Kol kas nafta iš Baku daugiausiai keliauja į Rusijos Juodosios jūros uostą – Novorosijską.Gruzijai šiais metais veikti pradedantis vamzdynas palankus kaip galimybė atsiverti nuo priklausomybės nuo Maskvos, o Azerbaidžanas mano, kad alternatyvių išteklių pasiūlymas Vakarams padės tarptautinėje arenoje derybose dėl Kalnų Karabacho.
Gegužės pabaigoje Kijeve vykusio GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova) valstybių vadovų susitikime alternatyvių energijos šaltinių klausimas jau buvo keliamas. Tuomet Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Aliyevas pasiūlė naftą, o Viktoras Juščenka – vamzdžius.
Vadinamoji „naftos diplomatija“ leidžia Azerbaidžanui užsitikrinti Vakarų kapitalą ir diplomatinį užnugarį. Po 2003 metų prezidento rinkimų, kuriuos nieko nenustebindamas laimėjo I. Aliyevas, titulą „paveldėjęs“ iš savo tėvo, užsienio šalys, net ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas, pirmenybę teikė ne demokratijai, o tęstinumui ir stabilumui, nenutraukdamos investicijų į energetiką. Vienintelė Norvegija atvirai išdėstė kritiką Azerbaidžano vyriausybei.
Azerbaidžanas patenka į daugiausia naftos išgaunančių pasaulio šalių dvidešimtuką ir turi antras pagal dydį atsargas Kaspijos baseine, kuriame sutelkta 5 procentai pasaulio naftos. Be to, per Azerbaidžaną į Vakarus eksportuojama ir Kazachstano nafta. Tačiau gal net labiau nei nafta svarbi tampa Azerbaidžano gamtinių dujų pramonė. Kaspijos baseine esama apie 10 procentų pasaulio gamtinių dujų atsargų. Kitąmet pradėjus eksploatuoti 2001-aisiais atrastą Shah Deniz telkinį, Azerbaidžanas bus pagrindinis dujų gavėjas, pajėgus aprūpinti Europos rinkas.
BTC vamzdyno, jungiančio Kaspijos telkinius su pasaulio rinkomis ir kainuosiančio tris milijardus dolerių, statybą remia tiek naftos bendrovės, visų pirma BP (buvusi „British Petroleum“), norvegų „Statoil“ bei kitos Europos šalių įmonės, tiek Azerbaidžano, Gruzijos bei Turkijos vyriausybės, gaunančios Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko paramą. Leisdamas užsienio bendrovėms įsitraukti į naftos bei dujų verslą, I. Aliyevas užsitikrina tvirtą politinį užnugarį ir išvengia kaltinimų demokratijos principų išdavimu. Tuo tarpu milijonai iš „juodojo aukso“ atitenka ne Azerbaidžano gyventojams, o tiems patiems valstybės politinį bei ekonominį gyvenimą apraizgiusiems klanams.
Energetinio sektoriaus reikšmę Azerbaidžanui nusako vien šie skaičiai: 40 proc. biudžeto pajamų ir 90 proc. eksporto, kurio didžiąją dalį sudaro eksportas į Europos Sąjungą, 2003 metais buvo iš prekybos nafta.
Vis dėlto naftos verslas, kaip ir politika, su kuria jis susijęs, nėra skaidrus. Viena iš dviejų naftą eksportuojančių bendrovių yra SOCAR (Azerbaidžano Respublikos valstybinė naftos bendrovė), kurios viceprezidentu anksčiau buvo dabartinis prezidentas I. Aliyevas. Kadangi pelną iš naftos pramonės, kuris 1999 metais viršijo 300 milijonų dolerių ir nuo to laiko tik augo, susišluoja korumpuotas politinis ir ekonominis elitas, delsiama vykdyti privatizaciją energetikos sektoriuje ir toliau klesti institucinė korupcija.
Nors ekonomika yra viena sparčiausiai augančių buvusiose sovietinėse šalyse ir jau kurį laiką siekia 10 proc. BVP prieaugį per metus (teigiama, jog praeitais metais prieaugis buvo net 17 proc.), tokia Azerbaidžano priklausomybė nuo energetinio sektoriaus reiškia, kad valstybė yra pažeidžiama išorės veiksnių. Prezidentas kol kas nesiima skatinti vystymąsi už energetinio sektoriaus ribų ir už sostinės Baku, nors pusė Azerbaidžano gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Kaip ir kitos buvusios sovietų imperijos dalys Azerbaidžanas blaškosi tarp Rusijos įtakos ir Vakarų partnerių, siūlančių integraciją. I. Aliyevo aplinka taip pat dvejoja, ar rinktis demokratiją, ar autokratiją. Nors neatmetama galimybė, kad Baku į Vakarus atsigręžė po to, kai Rusija pradėjo remti Armėniją, su kuria Azerbaidžanas nesutaria dėl Kalnų Karabacho likimo, prezidento I. Aliyevo ir valdančiojo elito sprendimas priklausys nuo to, kuri pusė pasiūlys daugiau. Tad ilgai Baku lauktas prezidento V. Adamkaus vizitas šiai šaliai yra svarus orientacijos į Vakarus ir demokratijos stiprinimo paskatinimas.
Ieva Jusionytė ([email protected])Specialiai „Omni.lt“ iš Baku
Baku: nuo naftos iki demokratijos? (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_84776$z_359026)
