Bakanauskų pelkės, esančios Varėnos rajone, Dzūkijos nacionaliniame parke, pavadinimas manęs neįtikina. Turėjo būti senesnis, juolab, kad šis užankantis ežeras ir žemapelkė susiformavo po paskutiniojo ledynmečio, nuo besitraukiančio ledyno atitrūkus ledo luitui ir palengva per tūkstantmečius jam ištirpus.
Vandenys saugo pačius seniausius mūsų žemės pavadinimus, vandenvardžiai neretai būna jau išnykusios kalbos ir tautos ar genties reliktas.
Bakanauskų tuose kaimuose gyvenę daug. Tebegyvena ir dabar. Vienas jų, matyt, buvo tos žemės, į kurią įeina „liekaninis „ ežeras , savininkas. Gal net keletas kartų paveldėjimo keliu. Vietiniai Kapiniškių kaimo, šalia kurio yra šis ežeras, gyventojai ankstesnio pavadinimo neprisimena, neradau jo ir tame krašte gyvenančio gamtininko Henriko Gudavičiaus knygelėje apie Margionių, Rudnios, Kapiniškių kaimus. Negi per pora šimtmečių ežero pavadinimas be pėdsakų būtų išsitrynęs iš žmonių atminties?
Nuo mažosios Rudnelės iki Bakanauskų ežeriuko bus apie šešetas kilometrų. Eiti keliu per pušyną, kvėpti sakais prisodrintą orą- vienas malonumas. Keliukas retkarčiais priartėja prie stataus Skroblaus skardžio . Kas nebijo jo šaltiniuotos versmės, gali pamirkyti kojas, atgauti jėgas ir keliauti toliau. Ties Kapiniškėmis užgieda gaidys. Kaimo dvasis dar gyva. Apima neapsakomas jaukumas ir ...jau nykstančios kaimo buities, o gal būties tikrumo ilgesys.
Smėlingoje lygumoje su tolėliau dunksančiomis 10- 15 metrų aukščio žemyninėmis kopomis (jas čia sustūmė „išsikvėpęs“ ledynas) plyti nedidelė – 29, 4 hektarų Bakanauskų „pelkutė su liekaniniu ežeru“. Šitaip parašyta stende. Jame randu ir apie ežero susidarymo sąlygas. Pelkutė visu kuo primena Čepkelių raistą, arba tundros augaliją : žemos pušelės, neūžaugos berželiai, reliktiniai laplandiniai karklai, vandens prisisunkęs kiminų (rašoma, kad jų čia randama net 14rūšių! ) žalsvų, rausvų samanų, puplaiškių, jau peržydėjusių ir pražilusių ųvylių, saulašarių, spanguolių kilimas.
Spanguolės dar visai žalios , bet drąsūs ir įžūlūs uogautojai (man knieti juos pavadinti brakonieriais ) jau išraškę uogeles, išdraskę uogienojus. Gaila, kad pas mus , Lietuvoj, tokiems brakonieriams, kurie išknisa samanas, ieškodami voveraičių, ar su „šukomis“ mėlyniauja, įstatymai pernelyg nuolaidūs. Antra vertus, bausmės maža ką padės, jei žmogui nėra įdiegta meilė gamtai ar paprasčiausia elgesio kultūra.
Per visą pelkę – medinis lentų takas, prie ežeriuko – apžvalgos aikštelė , nuo jos atsiveria vaizdas į vandenis ir raistą , suoliukas – poilsiui, susikaupimui, pabuvimui su gamta ir savimi. Būtų jauku įmerkus kojas pateliuškuoti, atsigaivinti nuo karščio , jeigu čia pat, tarp balčiausių lelijos žiedų, neplūduriuotų alaus skardinės, plastikiniai vaisvandenių buteliai.
Kaip labai reikia nekęsti savęs, kad neatsilieptum į šį gamtos stebuklą? Nieko nėra skaudesnio ir liūdnesnio už paties savęs susinimą. Negera žmogui gyventi, nieko nemylint...
Bakanauskų ežeras –sunkiai prieinamas. Anot žmonių pasakojimų, kuriuos užrašė H. Gudavičius, seniau jame skandindavo vogtų medžių kelmus. Tai ir esanti šio ežero –pelkės paslaptis. Bet man kur kas įdomesnė ir mįslingesnė jo „kraujotakos „ sistema. Į ežeriuką neįteka joks upeliukas, ištirta, kad jį maitina tik krituliai ir gruntiniai vandenys. Tačiau požeminėmis upėmis iš pelkės per gruntą išsifiltravęs vanduo ištrykšta gausiais šaltinėliais , išsiveržia į paviršių skardžių, kalvų papėdėse, ir šitaip drėkindami Dainavos girios smiltainę , suteka į trumpiausią (vos 17 kilometrų ilgio), bet vandeningiausią ir šalčiausią Lietuvos upelį – Skroblų. Prasidėjęs iš Bobos daržo versmių (šalia Margionių) , kunkuliuojančių žiemą vasarą, jis vingiuoja tarp ledyno sustumtų kalvų ir , po truputį keisdamas vagą, įteka į Merkį.
Bakanauskų pelkė – telmologinis (pelkinis ) draustinis. Dainavos nacionaliniame parke jų priskaičiuojama apie dešimt. Savo gamtine įvairove jos neprilygsta Čepkelių raistui. Tačiau ir jose daug retų, reliktinių, išlikusių iš gilios praeities augalų bei nykstančių gyvūnų.
Pelkės saugomos ne tik dėl gamtinės įvairovės. Jos palaiko ir drėgmės pusiausvyrą, tokią trapią Dainavos smiltainėse. Nusausinti, numelioruoti upeliai ir pelkės – nelyginant nudrenuotas žemės veidas. Nyku būtų gyventi tokioje planetoje.
Kiminais, prisisunkusiais drėgmės, šliaužia geltonskruostis žaltys – seniausias Bakanauskų pelkutės gyventojas. Mitinis žemės ir vandenų sargas, saugantis gyvybės paslaptį. Jis baigia išnykti, todėl įrašytas į Raudonąją knygą.
Išsausės mūsų širdys, jei jį užkaposime. Niūrios taps brolių mintys ir godos, skurdžios seselių dainos. Maždaug toks yra seniausios lietuvių pasakos –sakmės „Eglė žalčių karalienė“ moralas. Nes su kiekvienu užkapotu – vis daugiau randų mūsų sielose. Ir skaudžios tuštumos.
Regina Jasukaitienė
