Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Vidurio Rytų regiono ekspertė, Irano tyrinėtoja Ieva Koreivaitė sako, kad programišiai nutekindami vaizdo įrašus veikiausiai siekė vaizdžiai parodyti, kad dabartinis Irano režimas ir jo prezidentas turi labai juodų dėmių.
Nutekintuose įrašuose rodoma, kaip Evino kalėjimo stebėjimo centre vienas po kito gęsta monitoriai, rodantys vaizdus iš įvairių kalėjimo kampelių ir užsidega pranešimas „Kiberataka“ arba „Protestas už politinių kalinių išlaisvinimą“. Pareigūnai mobiliaisiais telefonais filmuoja, kas vyksta.
Kitame įraše matyti, kaip vyras eidamas lauke nualpsta ir negali atsikelti. Pareigūnai tempia žmogų tarsi mazgotę už rankų į pastatą, per laiptus. Tempiamas vyras atrodo taip tarsi būtų ilgai badavęs. Dar kituose įrašuose pareigūnai tranko ir spardo žmogų, patys mušasi ir stumdosi tarpusavyje.
Patys programišiai, pasivadinę „Ali teisingumu“ pranešė, jog filmuota medžiaga buvo nutekinta siekiant visiems parodyti žiaurias kalėjimo sąlygas. Vardas „Ali“ tarsi referuoja į šiitų labai gerbiamo musulmonų pranašo Mahometo pusbrolį ir dukros vyrą Ali. Šiitai jį garbina kaip šventąjį.
Po nutekintų vaizdo įrašų Evino kalėjimo vadas Mohammadas Mehdi Haj-Mohammadi viešai atsiprašė, o tai daugelį nustebino. Tačiau I. Koreivaitė sako, kad atsiprašymas tikriausiai nebuvo nuoširdus, nes kalėjimo vadovas stengėsi pateikti, kad tai tarsi kai kurių „blogų“ pareigūnų, o ne sisteminis, elgesys.
„Šiuo atveju sužaista taip, kad kas dabar vyksta, yra iniciatyva iš apačios, o režimas neva yra geras, jis taip nesielgtų. Taip bandoma nusiplauti dėmę“, – sako pašnekovė.
15 000 vietų kalėjimas intelektualams ir režimo oponentams
Pats kalėjimas buvo įkurtas dar 1972 metais, tai yra iki Islamo revoliucijos, kuri Iraną visiškai kita valstybe pavertė 1979 metais. Nuo to laiko kalėjimas išsipūtė nuo maždaug 300 iki 15 000 vietų. Šiame kalėjime yra apie 800 vienučių.
„Irano režimas, kad ir kaip save bevadintų – ar islamo respublika, ar islamiška demokratija – tai iš esmės yra ideologinis režimas. Nors jis deklaruoja ypatingus teisingumo ir aukštos moralės tikslus, bet kaip ir kiekvienas ideologinis režimas yra itin nuožmus, naikindamas atsimetėlius ar ideologijos priešus. Todėl tas kalėjimas labai stipriai pūtėsi, didėjo, išaugo iki kalėjimo, kuriame kalinama apie 15 000 žmonių“, – pasakojo I. Koreivaitė.
Evino kalėjime kalinama dauguma opozicijos veikėjų, režimui nepritariančių asmenų ar žurnalistų, bet kai režimas remiasi ideologija, priešais gali tapti iš esmės bet kas.
„Visai neseniai buvo skandalas, kai Irane buvo sulaikyti australai keliautojai, kurie tris mėnesius buvo kalinami Evine už neleistinoje vietoje pakeltą droną. Tai buvo suvokta kaip grėsmė režimui, todėl jie pateko į politinių kalinių apibrėžtį. Ten taip pat yra labai daug dvigubą pilietybę turinčių žmonių, nes Irano režimui tai atrodo kaip grėsmės šaltinis. Dviguba pilietybė pačių iraniečių dažniausiai yra slepiama, bet tie žmonės sulaikomi, nes manoma, kad jie priėmė dvigubą pilietybę norėdami šnipinėti. Taip pat, neabejotinai, ten kalinami ir žurnalistai, kurie yra laikomi režimo politiniais oponentais ir priešininkais“, – sakė mokslininkė.
Pasak I. Koreivaitės, Evino kalėjime kalinami ir socialiniai aktyvistai. Pavyzdžiui, aktyvi Irano teisininkė Nasrin Sotoudeh buvo nuteista už tai, kad teismuose gynė moteris, kurios viešoje erdvėje nedėvėjo hidžabo. Iš pradžių ji buvo kalinama Evine vienutėje, šiuo metu jos buvimo vieta yra Qarchak kalėjimas, skirtas moterims.
„Evino kalėjimas dažnai vadinamas „Evino universitetu“, nes ten kali labai daug Irano intelektualų, žurnalistų, aktyvistų, kurie kritikavo ideologinį režimą“, - pasakoja pašnekovė.
I. Koreivaitė atkreipė dėmesį, kad programišių grupuotė, pasivadinusi „Ali teisingumu“, kuri ir nutekino kraupius vaizdo įrašus, Evino kalėjimą pavadino „dėme ant juodo Raisi turbano ir baltos barzdos“.
Ebrahimas Raisi yra Irano prezidentas, kuris prieš pradėdamas eiti šias pareigas daug metų užėmė įvairias pozicijas Irano teismų sistemoje. 1988 metais, tik pasibaigus Irano-Irako karui, jis buvo vienas iš keturių persekiojimo komitetų narių ir yra atsakingas už tūkstančių politinių kalinių pasiuntimą myriop. Tas komitetas buvo vadinamas „mirties komitetu“. Dauguma nužudytųjų buvo Irano liaudies mudžahedinų, taip pat partijų „Fedaian“ ir komunistinės „Tudeh“ rėmėjai bei nariai.
Šis informacijos nutekinimas tikriausiai turėjo priminti juodą E. Raisi praeitį, taip pat paskatinti visuomenės nepasitenkinimą.
Įdomu tai, kad Teherane veikia Ebrato muziejus, kuris turėtų liudyti prieš revoliuciją valdžiusio Irano šacho Mohammado Reza Pahlavi saugumo policijos SAVAK žiaurumą. Pažvelgus į nutekintus vaizdo įrašus, atrodo, kad šacho saugumiečių žiaurumas nelabai skiriasi nuo ajatolų atstovų žiaurumo.
„Tame kalėjime vaizduojamos žmonių kankinimų priemonės, bet viskas labai panašu į tai, kas vyksta Evine. Tas kalėjimas yra atidarytas kaip propagandinio tipo muziejus, kuris rodo, koks buvo blogas šachas ir kaip elgėsi su politiniais kaliniais, o čia lygiai ta pati paralelė“, – sako I. Koreivaitė, pridurdama, kad žinutė režimui turėjo būti labai neskani.
Irane visuomenė jau ilgą laiką reiškia nepasitenkinimą valdančiuoju režimu, vieni didžiausių protestų vyko po 2009 metų prezidento rinkimų, kai susiformavo vadinamasis „Žaliasis judėjimas“, organizavęs masinius protestus. Prieš pandemiją Irane žmonės taip pat gana gausiai ir dažnai protestuodavo: tiek dėl ekonominių priežasčių, tiek dėl privalomo hidžabų dėvėjimo moterims, tiek dėl kitų priežasčių. Iki šiol režimui pavyko protestus nuslopinti, kai kurie šių žmonių buvo nužudyti arba atsidūrė kalėjimuose, tarp jų ir Evine.
„Aš netgi turėjau pažįstamą iš Vokietijos, kuris 2009 metais, kai susiformavo „Žaliasis judėjimas“, nusprendė pakeliauti Irane. Jis ten buvo kažkur netoli protestų ir jį suėmė. Svarbu pastebėti, kad Evino kalėjimas yra tokia juoda skylė, nėra iki galo aišku, kas jį kontroliuoja. Irane iš esmės yra dvi besigrumiančios jėgos – revoliucijos sargai ir saugumiečiai. Jie tarpusavyje konkuruoja. Su tuo vokiečiu buvo taip, kad po sulaikymo jis pateko į teismą, teisėjas jo atsiprašė, pasakė, kad suklydo ir jis yra laisvas, bet pareigūnai paėmė jį už pakarpos ir vėl pasodino į tą patį Evino kalėjimą keliems mėnesiams. Paskui kažkurią naktį išvežė su autobusiuku ir naktį išmetė“, – sako I. Koreivaitė.
