Osteotomas
Iš esmės tai grandininis pjūklas, tik jis skirtas ne medžiams pjauti. Pirminė šio instrumento, išrasto Bernardo Geine'o 1830-aisiais, paskirtis buvo trepanacija, o vėliau įvairios jo variacijos pradėtos naudoti amputuojant galūnes ir netgi atliekant stomatologines operacijas.
Instrumentas, skirtas šlapimo pūslės kanalui ištempti
Kai šlapimo pūslės kanalas susiaurėdavo tiek, kad pacientas negalėjo normaliai šlapintis, gydytojai pasiimdavo šį instrumentą į pagalbą. Jis būdavo įvedamas iki probleminės vietos per šlapimtakį.
Vėliau rankenėlę pasukdavo, kad išskirti du elementus ir praplatinti kanalą tiek, kiek įmanomą, dažniausiai pažeidžiant audinius. Pasirodęs kraujas būdavo laikomas sėkmingos operacijos ženklu.
Treniruoklis stomatologams
Šią aliumininę konstrukciją naudojo 1930-aisiais treniruodami būsimus dantų gydytojus. Tikriausiai paviršius buvo padengtas guma, imituojančia žmogaus galvą, tačiau ji buvo pamesta. Į tokius „treniruoklius“ įstatydavo dantis išrautus iš lavonų.
Inkubatorius utėlėms
Tai ne medicinos instrumentas, tačiau mes šį daiktą įtraukėme į sąrašą, juk jis padėjo sukurti vakciną ir išgelbėti daugelį gyvybių.
Karo metu ligos nusinešdavo daugiau gyvybių, negu patys karo veiksmai. Vidurių šiltinės epidemija galėjo pražudyti visą armiją, jau nekalbant apie vargingus miestų rajonus, kur daugelis gyventojų glaudėsi mažyčiuose kambarėliuose antisanitarinėmis sąlygomis.
Bacilas pernešdavo utėlės, nuo kurių išsigelbėjimo nebuvo iki pat praėjusio amžiaus 20-ųjų metų, kai profesorius Rudolphas Weiglas išrado efektyvios vakcinos metodą. Utėlės buvo specialiai auginamos, maitinant jas žmonių, kuriuos vadindavo „maitintojais“ krauju – tam dėžutės su parazitais buvo pritvirtinamos prie kojos ar klubų. Suaugusias utėles užkrėsdavo, vėliau pjaudavo ir kurdavo vakciną.
Tonzilių giljotina
Iki pasirodant antibiotikams bet kuri, netgi pati nekalčiausia iš pirmo žvilgsnio infekcija galėjo privesti prie tragiškų pasekmių. Tam, kad išgydytų tonzilitą ir išvengtų su tuo susijusių komplikacijų, ir buvo išrastas šis instrumentas.
Daktaras pradurdavo pažeistas tonziles šakute ir atskirdavo jas giljotinos ašmenimis. Šis įrankis stipriai palengvino gydytojų darbą, nes iki tol jie buvo priversti lįsti į paciento burną rankomis ir neretai būdavo sukandžiojami.
Hemorojaus žnyplės
Populiariausias hemorojaus gydymo metodas buvo pažeistų vietų pašalinimas. Šiuo instrumentu būdavo užspaudžiamas išorinis hemorojus, kad sustabdytų kraujo tekėjimą. Pažeisti audiniai pabaldavo ir žūdavo. Vidinis hemorojus iš pradžių būdavo ištraukiamas su specialiais kabliais, o vėliau prideginamas arba atkerpamas žirklėmis.
Litotomas
Akmenys šlapimtakyje visuomet buvo paplitusi problema, ypač tarp neturtingų šeimų, kurių maisto racione nebuvo pakankamai proteino.
Tokiais atvejais gydytojai įprastai darydavo įpjovą, kad galėtų pasiekti šlapimo pūslę. O ten jau ateidavo eilė pasireikšti litotomui. Instrumentas buvo „aprūpintas“ dviems vienas su kitu suglaustais ašmenimis, kurie reikiamu momentu pasirodydavo, įpjaudavo ir praplėsdavo šlapimo pūslę. Vėliau chirurgas imdavo chirurgines reples ir bandydavo išimti akmenis, kuriuos per apžiūrą apčiuopdavo per tiesiosios žarnos sienelę.
Suprasdami sunkią pacientų savijautą prieš tai, kai buvo išrasta anestezija, gydytojai stengdavosi užtrukti ne ilgiau kaip penkias minutes.
Audinių šalinimo mazgas
Hemorojaus ir kitų susidariusių svetimkūnių – polipų, cistų, navikų ir t.t., pašalinimui buvo naudojamas šis instrumentas. Kartais kilpa ant galo būdavo „patobulinta“ aštriais dantukais, kartais tai buvo paprasta viela, kurios pagrindinė funkcija būdavo ne pjauti, o suspausti, kad į pažeistą vietą nebetekėtų kraujas. Daktaras pamažu vis stipriau užverždavo kilpą ir taip užspausdavo svetimkūnį. Panašius įrankius veterinarai naudodavo didžiųjų raguočių kastravimui.
Stomatologinis raktas
Kadangi burnos higiena buvo gana primityvi, o apie tikrąsias dantenų ligų ir karieso priežastis žmonės turėjo menkai žinių, dantų skausmais mūsų protėviai „mėgavosi“ gana dažnai. Norėdami nors kaip nors palengvinti kančias, bėgdavo pas daktarą, arba, neturėdami pasirinkimo – pas vietos kirpėją.
Iki XVIII a. išradimo dantų rakto dantys buvo šalinami naudojant šiurkščią fizinę jėgą. O jeigu operacijos metu dantis skildavo, daktaras šalindavo šaknį kartu su gabalu dantenų.
Stomatologinis dantų raktas leido suimti į suspausti skaudantį dantį, o vėliau, siūbuojant ir sukant, ištraukti jį iš dantenų – ir viskas, aišku, daroma be anestezijos. Nenuostabu, kad žmonės stengėsi kentėti dantų skausmą iki paskutinio momento.
