Šiame sąraše – dešimt puikiai žinomų ligų, kurios paliko didelį pėdsaką žmonijos istorijoje. Jų padaryta žala žmonijai skaičiuoja milijardus.
10. Dėmėtoji šiltinė
Dėmėtoji šiltinė – tai viena iš kelių, panašius simptomus turinčių ligų, sukeltų to paties vienaląsčio mikroorganizmo – riketsijos. Ligos pavadinimas kilo nuo graikiško žodžio „typhos“ (anglai šią ligą vadina „typhus“), kuris reiškia dūmus arba miglą – tokia yra dvasinė šiltine sergančiojo būsena.
Pirmasis patikimas šios ligos aprašymas aptiktas 1489 m., Ispanijos vykdytos Granados apgulties metu. Pastarajame įvardinti ligos požymiai buvo: karščiavimas bei ant rankų, ties nugara ir krūtine atsiradusios raudonos dėmės. Susirgimui progresuojant, žmogus imdavo kliedėti, o dėmės pavirsdavo gangrenuojančiomis opomis, tvoskiančiomis pūvančios mėsos kvapu.
Tąkart apgulties metu ispanai neteko 3 tūkst. vyrų, tačiau dar 17 tūkst. mirė nuo dėmėtosios šiltinės. Epidemija Europoje nuvilnijo 16-19 a., o didžiausi jos protrūkiai įvyko Anglijos pilietinio karo, Napoleono karų ir Trisdešimtmečio karo metu. Vykstant pastarajam, maras ir šiltinė nusinešė net 8 mln. vokiečių gyvybes. Tuo tarpu, kai Napoleonas 1812 m. traukėsi iš Maskvos, didesnė dalis prancūzų kareivių mirė nuo demėtosios šiltinės, o ne nuo rusų rankos.
9. Ebola
Ebolos hemoraginė karštligė šį pavadinimą gavo nuo Kongo Demokratinėje Respublikoje esančios Ebolos upės, prie kurios buvo pastebėtas pirmasis pastarosios protrūkis. Ją sukeliantis virusas turi ilgas gijas ir yra panašios formos į tokį pat pavojingą Marburgo virusą. 1976 m. Ebolos karštlige pirmąkart susirgo Zairo, Centrinės Afrikos, žmonės, tačiau dar gerą dešimtmetį apie ligą buvo menkai težinoma, kol 1989 m. epidemija nepratrūko Virdžinijoje (JAV).
Ebolos virusas dažniausiai perduodamas per kūno skysčius, tačiau pasitaiko užsikrėsti ir per orą. Ankstyvojoje stadijoje ši lyga nėra labai pavojinga – pasitaiko, jog kontakto su kitu žmogumi metu ji nė nepersiduoda. Tačiau susirgimui progresuojant, Ebola užsikrėtęs asmuo ima viduriuoti, vemti, karščiuoti, jį išberia, o galiausiai prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas. Nuo šios ligos miršta 50-90 proc. užsikrėtusiųjų.
Dėl higienos ir tinkamos įrangos trūkumo, didelio masto epidemijos dažniausiai kyla varganose, izoliuotose vietose, kur nėra nei modernių ligoninių, nei tinkamai išsilavinusių medikų.
