„Kas paskutinis išvyks iš Lietuvos, tegul nepamiršta išjungti šviesos“ – sklando ironiškas juokelis interneto platybėse, bet tokio „optimistiško“ humoro potekstė graudi, kaip ir sociologų prognozės, kad 2030-aisiais Lietuvoje beveik trečdalį gyventojų sudarys pagyvenę žmonės.
Politikai, gūžčiodami pečiais sako, kad tragedijos čia nėra: į užsienį uždarbiauti išvykę lietuviai, pasibaigus braškių sezonui, o gal net ir ekonomikos krizei, grįš į tėvynę ir vėl visi trypsim aplink Joninių laužus. Bet norėtųsi paklausti, ar tikrai po dešimt ir daugiau metų, praleistų užsienyje, čia sugrįžę žmonės jausis lietuviais? Galbūt valstybei verta pagalvoti apie specialią užsienio kalbų mokymo programą senjorams, nes vargu, ar pavyks močiutėms sėkmingai susikalbėti su iš airijų, ispanijų ir norvegijų sugrįžusiais vaikaičiais?
„Dėl galymybės susirasti darbą ir gauti atlygį, kurio pakaktų šeimai išmaitinti“, „dėl noro sukurti geresnę ateitį savo vaikams“, „dėl to, kad ten darbdavio esu laikomas žmogumi“, – išvykimo priežastis internetinių diskusijų svetainėse vardija palikusieji Lietuvą ir čia pat pasipila argumentai, smerkiantys tuos, kurie ryžosi išvykti.
Akis bado ir darbo užmokesčio skirtumai. Palyginkime: Didžiojoje Britanijoje padavėja dirbanti, profesinį išsilavinimą turinti 20-metė lietuvė Rasa uždirba apie 3 tūkst. litų bei prie atlyginimo „prisiduria“ dirbdama viršvalandžius ir gaudama arbatpinigių. Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinti ir mokytoja dirbanti 25 m. Emilija teuždirba 1400 litų. Nors iš televizijos ekrano dažnai pasigirsta frazės apie „laikinas taupymo priemones“ ir „šviesą tunelio gale“, valgyti tautai norisi čia ir dabar.
Paskaitinėjus diskusijas peršasi ir dar viena, dažnai nepelnytai nutylima emigracijos tendencija: Lietuvą palieka ne tik į pomidorų ir moliūgų plantacijas ar žuvų fabrikus besiveržiantys žmonės, išvyksta ir tie, kurie nemato perspektyvų vystyti Lietuvoje verslą ar įgyvendinti kitas idėjas.
Dar vienas ironiškas palyginimas iš interneto platybių: šiandien emigracija yra didesnė nei tuomet, kai žmonės bėgo nuo karo ir represijų. Oficiali statistika skelbia, kad per 2009-uosius iš Lietuvos emigravo 23,7 tūkst. žmonių, kiek jų išvyko iš tikrųjų – galima tik spėti. Sociologų duomenimis, nuo 1990 m. tėvynę paliko apie milijonas gyventojų.
Nupūtus archyvų dulkes, skaičiai priverčia suglumti, mat mokslininkų skaičiavimais 1940–1958 metais Lietuva neteko maždaug 1,1 mln. gyventojų, į šią statistiką taip pat patenka 1944–1947 m. laikotarpiu iš Lietuvos priverstinai emigravę beveik 500 tūkst. žmonių.
2001 m. vykusio gyventojų surašymo duomenimis, balandžio 6 dieną Lietuvoje gyveno 3 483 972 gyventojai. Įdomu, koks skaičius būtų užfiksuotas šiandien?
Ironiškai šiandien skamba Džono F. Kenedžio moralas „Neklausk ką dėl tavęs gali padaryti Tėvynė, klausk, ką tu dėl jos gali“, nes, matyt, garsusis JAV prezidentas nepgalvojo, kad gali ateiti toks laikas, kai tėvynei gerų darbų nebereikės...
