Suorganizuoti gerą muzikos festivalį yra velniškai didelis darbas.
O kuo didesnis darbas, tuo jis sulaukia didesnės kritikos. Suprantu, kad būtina skaičiuoti pinigus, kiekvieną jų centą, skiriamą festivaliui „Be2gether“, tuo labiau šios ekonominės krizės akistatoje tai iš tiesų yra labai svarbu.
Tačiau nereikia pamiršti, kad tokie renginiai kaip tarptautinis muzikos ir menų festivalis yra ne tik prestižo, valstybės įvertinimo reikalas, bet ir labai drąsu – ką taip dažnai mėgsta akcentuoti valstybės įvaizdžio strategai. Be to pritraukia nemažai turistų ir taip suteikia ekonominę naudą.
Reikėtų keliais epizodais priminti, su kokiais sunkumais susidūrė festivaliai tik pradėję savo veiklą, bet vėliau tapę ne tik tos vietovės, bet ir visos valstybės vizitine kortele.
"B2g" archyvo nuotr
Pirmasis Roskildės festivalis įvyko 1971 metais. Tuo metu dar niekas negalvojo, kad tai bus jau beveik keturis dešimtmečius trunkanti istorija. Festivalis sutraukė pačioje pradžioje tiek pat žiūrovų kaip ir pirmasis „B2g“. Tuo metu pagrindinės žvaigždės buvo dabar jau retam kam girdėtos grupės. Iš viso pasirodė 20 kolektyvų, o pats renginys truko dvi dienas. Tai buvo visokių stilių kratinys: folkas, džiazas, rokas ir popmuzika. Tačiau, kaip ir daugelis pradedančių festivalių, tapo nuostolingas.
Organizatoriai tebuvo du gimnazijos studentai – Mogensas Sandfæris ir Jesperas Switzeris Mølleris. Prie jų prisidėjo ir renginių organizatorius Carlas Fischeris.
Renginiui pasibaigus liko daug nesutvarkytų reikalų. Carlas Fischeris, kuris rūpinosi sąskaitomis ir finansais, pareiškė, kad festivalis nebeturi pinigų, todėl Morgensui ir Jesperui teko apmokėti visas sąskaitas iš savo kišenės. Netrukus po to Carlas Fischeris pabėgo iš Danijos, o likę du vaikinai turėjo krūvas skolų ir tikrai nemanė, kad tapo Roskildės reiškinio pradininkais.
Vėliau festivalis tik augo. Po penkerių metų, 1976 m., organizatoriai siekė prisitaikyti prie vis didėjančio atvykstančiųjų skaičiaus, todėl buvo išleidžiama daug daugiau pinigų. Renginys išgyveno savo „brendimo laikotarpį“, kartu sulaukęs ir daugybės investicijų iš privačių kompanijų.
Nors finansinė renginio pusė po truputį susitvarkė, prasidėjo naujos problemos. Atlikėjas Dr. Hook pasirodymo metu visiškai apsinuogino sukeldamas tam laikui dar negirdėtą skandalą.
Tuo metu bilietas, leidęs šėlti visas tris dienas, tekainavo 60 kronų (apie 28 litus), o festivalį aplankė 32,5 tūkstančio žmonių – 6000 daugiau nei ankstesniais metais.
Festivalis ir labdara
Pačioje pradžioje viename iš didžiausių festivalių „Glastonbury“, rengiamame Anglijoje, apsilankė 1500 žiūrovų. O kas iš viso to išėjo? 38 metai linksmybių! Deja, neapsieita ir be pertraukų (1988-aisiais, 1991-aisiais, 1996-aisiais, 2001-aisiais ir 2006-aisiais), būtinų organizatoriams, kuriems reikėdavo metų atsitiesti nuo triukšmadarių ir policijos mūšių bei juosiančios teritoriją tvoros sugadinimo.
O viskas prasidėjo, kai 1970-aisiais spalį „Glastonbury“ „vinis“ Marcas Bolanas ir grupė „T. Rex“ atvyko aksomu padengtu limuzinu, ir 1500 laimingųjų į vidų pateko vos už 1 svarą ir dar gavo nemokamo pieno!
Po metų dabar jau legendinis festivalis buvo rengiamas birželį per vasaros lygiadienį siekiant renginį padaryti kuo labiau mistinį.
Pirmoji „Pyramid“ scena organizatorių pastatyta greta magiškojo Avalono slėnio, bandant susirinkusiesiems perteikti kuo daugiau natūralios energijos. Sukviestos tokios žvaigždės kaip Davidas Bowie (scenoje pasirodęs 5 val. ryto), „Pink Fairies“, „Hawkwind“, „Fairport Convention“, Arthuras Brownas, „Quintessence“, Joana Baez ir Melanie. Nebuvo pardavinėjamas alkoholis, maitintasi tik vegetarišku maistu, o nuo vidurnakčio ribojama garsi muzika.
1979-taisiais „Glastonbury“ išplėstas į trijų dienų renginį – kažką panašaus, ką šiuo metu įprasta vadinti muzikos ir menų festivaliu, kadangi ir teatro atlikėjai prisijungė prie muzikinių projektų. Dalyvavo Peter Gabriel, Steve Hillage, „Sensational Alex Harvey Band“, „Genesis“, Leyton Buzzards, Nona Hendryx ir Tomas Robinsonas – įėjimas kainavo penkis svarus ir susirinko apie 12000 muzikos mylėtojų.
Ir nors neapsieita be didžiulių finansinių nuostolių, dalis pajamų buvo skirta Jungtinių Tautų vaiko metų projektui paremti.
1981-aisiais festivalis tapo judėjimo už branduolinį nusiginklavimą CND rėmėju. Suręsta nauja ilgalaikė „Pyramid“ scena ir teatro palapinė. Bilietas kainavo jau 8 svarus, o apsilankiusiųjų buvo 18 tūkstančių. Tai padėjo CND fondui gauti apie 20000 svarų paramos.
Todėl kiekvienas festivalis stengiasi ne tik linksminti susirinkusiuosius, bet ir atlikti tam tikrą misiją. Todėl ir „B2g“ siekia tapti socialiai atsakingu festivaliu. Pirmaisiais metais tam tikrą procentą už bilietus surinktų pinigų skyrė nuo Černobylio katastrofos nukentėjusiems Čečersko srities vaikams. Praėjusiais metais festivalis surengė žaliąją kampaniją „Green2gether“ bei reagavo į pasaulio aktualijas būgnų fiesta išreikšdami palaikymą Gruzijai.
"B2g" archyvo nuotr.
Kai šiais metais buvo pranešta, kad pagrindinėje „Pyramid“ scenoje pasirodys hiphopo atlikėjas Jay-Z, daug kas labai nustebo. Amerikos superžvaigždė tapo pirmuoju reperiu, užlipusiu ant šios scenos. Noelis Galaheris iš roko grupės „Oasis“ buvo vienas didesnių tokio sprendimo kritikų. Tuo tarpu festivalio organizatoriai pareiškė, kad visi tie roko muzikos gerbėjai tiesiog niekada neitų į solinį Jay-Z koncertą ir nesužinotų, koks jis iš tiesų puikus atlikėjas. Pirma daina, kurią atliko Jay-Z, buvo pačios grupės „Oasis“ ironiškas koveris „Wonderwall“.
Šiuo metu „Glastonbury“ festivalio pagrindinė problema yra per daug žmonių. Dėl to festivalis prarado tam tikrus laisvės elementus. O mes vis dar galime mėgautis unikalia situacija, kai į „B2g“ pakviečiamos žinomos pasaulyje žvaigždės, tačiau tuo pačiu metu nėra prarandamas festivalio intymumo ir kameriškumo jausmas.
Atgyjantis miegantis miestelis
Benikasimas – niekam nežinoma, rami vieta, kur lyja tris dienas per metus, o tingūs Valensijos krašto gyventojai tris valandas per dieną praleidžia siestoje. Miestelis toks ir būtų, jei ne žymusis FIB (Festival Internacional de Benicàssim).
Tačiau ir šis festivalis, pritraukiantis tūkstančius turistų, yra peikiamas. Kairuoliškų pažiūrų politikai jį kritikuoja už tai, jog nepalaiko Valensijos kultūros ir nesuteikia scenos valensietiškai dainuojančioms grupėms, nors gauna nemažai lėšų iš to krašto valdžios.
Turiu draugą, kuris yra valensietis ir gyvena gretimame Kasteljon de la Plana mieste. Jis veda laidą vietinėje radijo stotyje, transliuojančioje valensiečių kalba, pyksta, kai jį vadina ispanu, ir neserga už Ispanijos futbolo rinktinę. Tačiau jis visai nėra prieš Benikasimo festivalį, mielai lankosi jame ir jį giria.
Kaip žinia, dauguma gyventojų vadinamajame Lietuvos apendikse yra gudų tautybės. Todėl galima tik pasidžiaugti, kad į Norviliškėse organizuojamą festivalį kiekvienais metais atvažiuoja pačios ryškiausios Baltarusijos muzikos žvaigždės, kurios, jei patys gyventojai norėtų, galėtų būti smarkus akcentas vietiniame kultūriniame gyvenime.
"B2g" archyvo nuotr.
Vėliavų mosikavimas ir jų plėšymas
Daugelis iš mūsų turbūt prisimena vėliavų paradą abiejuose „B2g“ festivaliuose. Pirmais metais – baltarusių uždraustos simbolikos masinis demonstravimas, kitais – agresiją patyrusios Gruzijos vėliavų miškas.
Nors kai ką tai erzino, tačiau nieko baisaus nenutiko.
Tuo tarpu 2006-taisiais festivalio „Big Day Out“ metu Sidnėjuje agresyviai nusiteikę jaunuoliai draskė Australijos vėliavą į skutus. Tąsyk buvo minima britų išsilaipinimo Australijoje pradžia. Nuo to laiko vadovaudamiesi patirtimi ir prisimindami etninių-religinių konfliktų įvykius, „Big Day Out“ festivalio organizatoriai patarė vengti neštis į renginį Australijos vėliavą. Tam tikros visuomenės dalys labai skirtingai reagavo į šį pareiškimą: vieni smerkė tokį siūlymą, kiti protestavo, dar kiti manė, kad festivalis apskritai neturėtų vykti, jei organizatoriai nesugeba užtikrinti žmonių ir vėliavų saugumo.
Buvo ir tokių, kurie sakė, jog vėliava bendrai nėra teisingai traktuojama tokių kraštutinių patriotų ir kad roko koncertas – ne vieta mosikuoti tautos simboliais.
Komercija ir dvasia
Visą laiką būna kalbų apie festivalių komercializaciją. Kiek jie gali būti komerciniai, kad neprarastų savo laisvos dvasios polėkio ir nepriklausomumo jausmo.
Galbūt „B2g“ iš principo negali būti komercinis festivalis dėl mūsų nedidelės perkamosios galios, tačiau faktas tas, kad jame nesusiduri su nuolatiniu bandymu tau ką nors prakišti iškrapštant iš tavęs paskutinius litus.
Anglijoje vykstantis „V festival“, palyginti su kitais UK festivaliais, iškart buvo pripažintas kaip itin komercinis – tai įvardijo tiek didžiausios žiniasklaidos priemonės, tiek festivalio gerbėjai.
Žinoma, kai kurie nevertino to kaip blogybės ir pastebėjo, kad „V“ – tai visiškai nepavojingas renginys, kuriame labai mažai „aštrių kampų“, būdingų kitiems panašaus masto ir pobūdžio renginiams. Turimi galvoje tokie „aštrūs kampai“ kaip minios kontrolės problema, alkoholio ir kvaišalų vartojimas ar maudynės purve, pavyzdžiui, „Readinge“.
Tačiau kitų nuomone, šis festivalis turi specifinius savus „aštrius kampus“, kaip pačių dalyvių įnoringumas (pavyzdžiui, Peteris Doherty, kuris nutrenkė gitarą į minią ir dingo nuo scenos, nes jam kažkas nepatiko).
Todėl dažnai į panašius festivalius bando patekti žiūrovai, neturintys bilieto, per neapsaugotas vietas tvoroje. O į „B2g“ tikrai nedaug žmonių bandė patekti nelegaliai, nes bilieto kaina buvo labai normali ir atitinkanti realijas.
"B2g" archyvo nuotr.
Daugelis pyksta ant festivalio „B2g“, kad ilgai neskelbiamas atlikėjų sąrašas. Tačiau paskelbtas sąrašas būna galutinis.
O, pavyzdžiui, vienas didžiausių festivalių Šiaurės Amerikoje „Virgin Mobile“ koreguoja atlikėjų sąrašus jau po to, kai daugelis gerbėjų būna įsigiję bilietus.
Taip pat dažnas koncertų žiūrovas niurzga dėl grupių, koncertuojančių tuo pačiu laiku skirtingose scenose. 2007-aisiais Baltimorėje „The Smashing Pumpkins“ pasirodė vienoje scenoje, o tuo pat metu gretimoje šėlo „311“. Taip pat ir „The Police“ bei „Modest Mouse“ gerbėjai dėl vienu metu vykusių koncertų irgi liko nepatenkinti.
Todėl labai geras „B2g“ sprendimas nedaryti paralelinių šou tuo pačiu laiku, nes paklausę vienos grupės žmonės galėjo ramiai persikelti prie kitos scenos ir ten stebėti kitus atlikėjus.
"B2g" archyvo nuotr.
Šlovė po kalėjimo
Taigi nei vienas festivalis neapsieina be kritikos ir nei vieno jo kelias nebuvo rožėm klotas.
O ypač Serbijos „Exit“. Trečiasis festivalis 2002 m. vyko devynias dienas, per kurias renginyje apsilankė 250 tūkstančių žmonių. Tai didelis skaičius, tačiau renginio skola buvo 300 000 eurų. Serbų demokratinė partija iškart pareiškė, kad kurs komisiją išsiaiškinti visiems finansiniams klausimams.
Nepaisant visko, kitais metais festivalis vis tiek įvyko – dar didesnis, tačiau kiekviena scena turėjo savo atskirą rėmėją ir atskiras bilietų kainas.
2004 m. viskas vyko dar įdomiau. Likus trims savaitėm iki festivalio pradžios keturi organizatoriai buvo suimti už lėšų grobstymą.
Tačiau, nepaisant to, 2007 metais „Exit“ buvo pripažintas geriausiu 2007 metų Europos festivaliu.
Taigi, galima kiek nori kritikuoti ir peikti tai, ką daro „B2g“ žmonės, tačiau faktas yra tas, kad nieko neveikdamas nieko nepadarysi. Aš asmeniškai dėkingas festivaliui, kad pamačiau savo mėgiamus „Therapy?“, kuriuos kitu atveju nežinau, ar kada nors būčiau regėjęs. Suprantama, kad festivalis dėl mažo biudžeto ir savo mažos reklaminės sklaidos užsienyje negali tikėtis pačių didžiausių žvaigždžių apsilankymo, tačiau džiaugiuosi vien tuo, kad turiu unikalią galimybę pajusti grandiozinio renginio dvasią, nevykdamas kažkur tūkstančius kilometrų.
"B2g" archyvo nuotr.
