Šeštadienį 69-ąjį kūrybos sezoną pradeda Kauno valstybinis muzikinis teatras.
Pasak jo vadovo Benjamino Želvio, ir šį rudenį teatras išlaiko gražią tradiciją dovanoti žiūrovams premjerą. Šį kartą tai bus miuziklas „Mieloji Čariti“, seniai pasaulyje pripažinto garsaus italų kino režisieriaus Frederiko Felinio (Frederico Fellini) filmo „Kabirijos naktys“ motyvais.
Spektaklio, kurio herojai į žiūrovus prabils amžina - meilės - tema, kūrėjai: dirigentas Julius Geniušas, dailininkė Marija Rubavičiūtė, choreografas Aurelijus Liškauskas bei režisierius Kęstutis Jakštas. Pagrindinį vaidmenį parengė režisieriaus žmona aktorė Viktorija Streiča ir teatro solistė Rūta Zaikauskaitė.
- Per savo ilgametę kūrybinę biografiją Kauno valstybinis muzikinis teatras gana ambicingai niekada nesutikdavo būti pavadinamas operetės teatru. Kad vien toks jis nėra, įrodydavo rimtais sudėtingų operų pastatymais. Ar šį sezoną kviesite į naują kokios nors populiarios operos premjerą, o galbūt manote, kad dabartinis žiūrovas iki operos dar nepriaugęs?
- Mūsų žiūrovai geri. Ir iki operos priaugę, bet opera - brangus malonumas teatrui. Ypač sunkmečiu, kai esame priversti labai gerai susiskaičiuoti savo sumažintą biudžetą. Kiek kartų per sezoną gali operų parodyti? Penkis dešimt? Ne daugiau, nes jei rodysi daugiau kartų operas, žiūrovų pilna salė gali nesusirinkti. Vadinasi, ir pastatymo išlaidos negreit atsipirks.
Beje, šiandien ir Vilniaus operos teatras nesibaido operečių. Reikia, kad į teatrą žmonės dažniau ateitų, kad jame daugiau džiaugsmo patirtų. Juk laikmetis toks - pilnas problemų, tai bent teatre siela tegul nuskaidrėja.
- Kuo konkrečiai pasireiškia tas sunkmetis Jūsų vadovaujamo teatro kasdienybėje? Ar metams baigiantis ramiai galite planuoti 2010-ųjų - sezono tęsinio - darbus, žinodami, kiek pinigų jiems gausite?
- Anksčiau per sezoną turėdavome 4-5 premjeras, o dabar - pusę tiek. Savo finansinių galimybių ateinančiais metais kol kas nežinome. Nes dar neaišku, kiek pinigų gausime baigiantis šiems metams - lapkritį ar gruodį.
Teatro finansavimas buvo sumažintas birželio mėnesį. Tačiau pasistengėme, kad žiūrovai to nepajustų. Ir darbuotojų atlyginimų nesumažinome, nes teatras buvo lankomas, žiūrovai mums leido algas išlaikyti nepakitusias.
Puikiai suprantame, kokioje situacijoje atsidūrė Lietuva, kaip visiems sunku - taip ir mums. Bet, patikėkit, niekam iš mūsų teatro neateitų į galvą dėl to kokias protesto akcijas rengti ar reikalauti sau išskirtinių teisių. Toliau viską darysime, kad sumažėjęs finansavimas nepaveiktų teatro kokybės.
- O kaip teatro remontas, ar jis bus tęsiamas, kai pinigų trūksta?
- Nemanau, kad darbų sparta sulėtės. Jau šiemet mažiau nei tikėjomės tam lėšų gavome, bet kas buvo suplanuota, tas ir įvyko. Per keturis mėnesius (vasarą ir rugsėjį), kol teatras atostogavo ir gastroliavo po Lietuvą, šokėjų džiaugsmui puikiausiai suremontuota mūsų baleto studija.
Remontą atliekantys „Pirekos“ bendrovės meistrai laiku įvykdė savo įsipareigojimus. Jie suremontavo ir butaforijos sandėlius. Nors jų plotas realiai nepadidėjo, sandėliavimui vietos daugiau atsirado techniškai išsprendus turimų erdvių išplanavimo klausimą. Beje, pakeisti ir mūsų šimtamečių teatro rūmų, kurie paskutinį kartą rimčiau remontuoti daugiau nei prieš dvidešimt metų, langai, durys (tiesa, vienerios didžiosios durys dar liko senos).
Lapkritį meistrai baigs remontuoti Baltąją salę, kurioje mūsų solistai ir muzikantai galės rengti jaukius kamerinius vakarus mažesniam skaičiui žiūrovų. Paskui remontininkai turėtų pereiti dirbti į fojė ir Didžiąją žiūrovų salę, kurioje pagaliau atsiras ir ventiliacijos sistema, kokios ligi šiol neturime.
Jei tik finansavimas labai nesutriks, viskas bus atlikta laiku, kaip planuota. Nors šiemet remontui gavome 4,2 mln. Lt - maždaug pusantro milijono litų mažiau nei žadėta, kitąmet tikimės sulaukti 8 mln. Lt.
- Ar teatras išsaugos savo pastovią artistų trupę, ar dažniau kviesitės kitų teatrų atlikėjus kaip „masalą“, kad žiūrovai lengviau pasiduotų suviliojami apsilankyti Kauno muzikiniame teatre?
- Mūsų teatras dirbo ir dirba su pastovia artistų trupe. Aišku, būna ir kviestinių atlikėjų iš Vilniaus, Klaipėdos ar užsienio teatrų. Ir mūsiškiai yra kviečiami dalyvauti kitų teatrų pastatymuose - tai visai normalus kūrybinis procesas.
Mūsų trupė, tarp kitko, nejaučia amžių kaitos: stengiamės, kad vienodai gerai scenoje jaustųsi ir teatro veteranai, ir jauni atlikėjai. Žinoma, jaunimas į trupę įsitraukia pamažu, bet visi turi savo vaidmenis ir, manau, visai neblogai tarpusavyje sutaria. Teatras tikrai negali būti arba tik senas, arba tik jaunas.
- Niekas nebūtų nustebęs, jei dėl krizės pabrangintumėte bilietus, tai ar susigundėte taip padaryti?
- Nesusigundėm, spektaklių bilietų kainos liko tokios pačios, kaip ir praėjusį sezoną. Premjeriniai spektakliai, žinoma, - išimtis, jų bilietai brangesni.
Žiūrovai mus myli, ir mes tai labai branginame. Todėl šį sezoną jiems žadame visokių mielų ir džiaugsmingų įspūdžių, kurių patirs apsilankę Kauno muzikiniame teatre.
Jau įsitikinome, kad pasiteisina ankstesnių pastatymų atnaujinimas: žiūrovams patinka atgimusi operetė „Šikšnosparnis“, opera „Andrė Šenjė“. Panašiai naujomis spalvomis praturtinsime bei išryškinsime ir „Karmen“. Kviesim garsius atlikėjus į „Sevilijos kirpėją“, „Romeo ir Džuljetą“. Aš nevadinčiau to konkurencija tarp atlikėjų, greičiau tai - teatro platesnio kūrybinio spektro pristatymas žiūrovams.
Pavasarį dar vieną originalią operetę statysime. Jos pavadinimo kol kas neišduosiu: kol nesuformuota pastatymo grupė, tai daryti per anksti. Galiu tik truputį paintriguoti maža „paslaptimi“ - nei autorius, nei pati operetė Lietuvos teatrų afišose dar nėra buvę.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Mačienė
