Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nutraukė savo tyrimą dėl kartu su Birute Vėsaite į verslo forumą Kazachstane skridusių Vilniaus savivaldybės pareigūnų Valdo Klimantavičiaus ir Beno Renato Baltusio. Sprendimas iš esmės patvirtino Seimo etikos ir procedūrų komisijos išvadą, jog skrydžio aplinkybėse viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto įžvelgti negalima. Ši žinia leidžia padėti tašką skrydžio istorijoje - kaltinimai valstybės pareigūnams, tarp jų ir buvusiai ūkio ministrei B.Vėsaitei, neturi rimto pagrindo. Tačiau tokia istorijos baigtis nėra visiems vienodai teisinga - dėl šio skrydžio B.Vėsaitė posto neteko dar net nesulaukusi atsakingos institucijos išvados.
Greičiausiai jau niekam nekyla abejonės, jog B.Vėsaitės nušalinimas buvo grynai politinis sprendimas, turintis mažai ką bendro su etika. Kaltinimų pagrįstumas buvo sutalžytas tiek VTEK, tiek Seimo etikos ir procedūrų komisijos. Jei dvi skirtingos institucijos smarkiai abejoja argumentais, dėl kurių pareikštas nepasitikėjimas, kodėl tuomet taip suskubta priimti sprendimą atleisti B.Vėsaitę iš ministrės pareigų? Ypač turint galvoje, jog kaltinimas buvo toks stiprus, galintis lengvai sugriauti politinę karjerą bei gerą vardą. “Atvira politinė korupcija” yra sąvoka, kuri jau verčia mąstyti apie baudžiamajame kodekse aprašytus prasižengimus, tačiau, kaip dabar paaiškėjo, B.Vėsaitės nušalinimo atveju toli gražu nepasitvirtino jokia šių kaltinimų dalis.
Iš didelio debesies būta labai maža lietaus, tačiau visuomenės dėmesys kuriam laikui buvo sukoncentruotas į su tiesa prasilenkiančius faktus ir tuo pasinaudojus įteigta, jog nuteistas gali būti ir be galimybės apsiginti, ir be kaltės. Tai yra itin negatyvus veiksmas ir atspindi politinio linčo procedūros įsigalėjimą Lietuvoje. Pirmoji šio linčo auka iš dabartinės Vyriausybės narių tapo B.Vėsaitė, bet, atsižvelgus į pradedančią įsigalėti praktiką, visiems galvoje jau kirba klausimas – kas bus kitas? Pats politinis linčas nėra demokratiškumu pagrįstas procesas, tai mėgstu-nemėgstu, galios demonstravimo ir greito nuosprendžio principais besiremiantis veiksmas.
Niekas neneigia, jog siekiant išvengti neskaidrumo, ministrui turi būti taikomi aukščiausi vertinimo kriterijai, tačiau jie turi būti paremti kuo nors daugiau nei tik asmenine pozicija. Net ir aukščiausio lygio politikai, turintys teisę reikšti nepasitikėjimą ministrų kabineto nariais, tai privalo daryti atsakingai – remdamiesi faktais, kitų valstybės institucijų pastabomis ar bendra situacija šalyje. Be viso to, vertintojas turi būti toks pat nepriklausomas nuo asmeniškumų ir favoritizmo, kaip ir vertinamasis. Tai keli kriterijai, kurie turi atsispindėti visiems priimtiname demokratiniame procese ir kurie kelia pasitikėjimą valstybės vadovu. Šiuo atveju faktai pasirodė klaidingi, nepriklausomų valstybės institucijų vertinimo nebuvo prašyta, duotas tonas prieš pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžią irgi buvo ne koks. Tai buvo labai gardu tik politinei opozicijai, po kiek laiko nesėkmingai bandžiusiai išversti ir sveikatos apsaugos ministrą.
Žinoma, į ministrės postą B.Vėsaitės jau niekas nesugrąžins, tačiau kai kuriems asmenims derėtų iš šios istorijos pasimokyti ir ateityje prisiimti atsakomybę, išsakant savo asmeninius vertinimus. Arba bent jau pripažinti savo klaidas, nes neklystantys vadovai demokratinėje valstybėje egzistuoti negali.
