Pusę Dakaro nedėliojau savo minčių ant popieriaus. Nors tai tik savaitė, tačiau man tai kaip kitas amžius. Tiek visko nutiko per šį trumpą arba labai ilgą laiką.
Tebūnie tai trumpas reziumė minčių, kurios šiuo metu mano galvoje. Tai nebus detalus trasų apibūdinimas ar stovyklos ir komandų aprašymas. Tiesiog tai, kas dabar yra mano viduje.
Kas yra patirtis? Mokslininkai pasakytų – tai nugyventas laikas ir per jį sukaupta informacija. Taip paprasta, ar ne?
Mano gyvenimas, tai nesibaigiantys laikotarpiai, kai esu be galo užimtas ir intensyvus. Turbūt todėl, kad turiu daug svajonių. Jau jaučiu, kad dažnas pasakytų: ir aš turiu, bet nieko nevyksta. Tokiems atsakau: per mažai norėjai!
Laikas. Šios dvi savaitės. Organizatoriai padarė viską, kad dalyviams šis Dakaras ilgam išliktų jų prisiminimuose. Jiems pavyko. Buvo tokių dalyvių, kurie patys sau pasunkino užduotis. Mes buvome tarp jų.
Su šypsena prisimenu vidinių būsenų periodus viso Dakaro metu. Buvau visoks. Linksmas ir liūdnas. Apatiškas. Užsispyręs. Rimtas. Pavargęs ir žvalus. Tačiau visą tą laiką aš žinojau. – man reikia būti finiše. Su laiku, kuris mums vis pamesdavo išbandymus, man tai tapo principo reikalu.
Žvelgiant atgal matau, kad jei ne begalinis noras finišuoti šią vargo vakarienę, tikrai turėjome dešimtis laikotarpių kai galima buvo pakelti rankas ir pasakyti: Viskas. Čia jau tikrai galas.
Visą laiką nebuvo net minties, kad turėčiau sustoti. Ir net finišavus aš tikrai žinojau – mums reikės čia sugrįžti. Su Dakaru turim savo sąskaitų. Tačiau gerbiu jį kaip varžovą.
Esu dėkingas savo protėviams. Protėviams, kurie nešė aukštai iškeltą Vytį. Ir juo didžiavosi. Manau, kad šie genai padėjo mums nepasiduoti. Padaryti viską iki galo. Turiu priminti – juos turite ir daugelis Jūsų. Nepamirškite. Mes viską galim. Reikia tik norėti. Ir tikėti.
Nenorėčiau vertinti sportinio rezultato. Jis nėra aukštas. Pradžioje padariau klaidų, kurios neleido parodyti ką mokam. Dakaras ne ta vieta, kur tik atėjęs gali kažką nustebinti. Gali, bet ne rezultatu. Tuo kažkuo kitu tikrai nustebinom. Tačiau, galiu pasakyti, kad pamatę mūsų automobilį finiše teisėjai labiau džiaugėsi nei matydami Stephaną Peterhanselį. Jie matydavo mus kiekvieną startą ir finišą. Visą laiką, kol mūsų „Mad Max“ užtikrintai keliavo į Santjagą.
Dakaras man davė labai daug kaip žmogui. Kaip asmenybei. Rašydamas čia esu labai ribotas. Tai tik visų mano minčių ledkalnio viršūnėlė. Dar daug ko iki galo nesuprantu. Bet susigulės. Į šį projektą žiūrint iš sportinės pusės, turim labai daug padaryti, kad kitąmet būtų geriau. Ir tikrai žinau, kad nepabuvęs čia ir visko nepamatęs savo akimis, nebūčiau supratęs kaip tai reikia įgyvendinti.
Konkurencija Dakare yra be galo didelė. Ypač Dabar. Ir panašu, kad ji nemažės. Pasaulis vis labiau domisi šiuo procesu. Planetoje yra pakankamai norinčių (ir galinčių) čia parodyti ką moka asmenybių. Tad bus tik įdomiau .
Neužilgo mūsų laukia finišo ceremonija. Podiumas. Vieta ir laikas kai galėsime dar kartą parodyti Vytį. Simbolį, kurį paskutiniu metu buvome nepelnytai pamiršę. Būtent jį. Nes jis tikras. Aš didžiuojuosi būdamas Lietuviu. O Jūs?
