Šiuo metu Dakaro raliui intensyviai besiruošiantis lenktynininkas Benediktas Vanagas randa laiko ir labdaringai veiklai. Antradienį, gruodžio 3 dieną, jis lankėsi labdaringoje Vilniaus valgykloje „Ekklesia“, kur kartu su „Maisto banko“ darbuotojais dalijo maistą sunkiau gyvenantiems žmonėms, teigiama pranešime spaudai.
„Apsilankius šioje valgykloje, apima dvejopas jausmas. Iš vienos pusės, smagu, kad yra tiek daug į pagalbą vargstantiems ateinančių žmonių. Tačiau sykiu tai ir liūdina, kai pamatai, kiek žmonių negali susitvarkyti su savo gyvenimu, – sakė vienas garsiausių šalies lenktynininkų. – Manau, toks skurdas yra nesugebėjimas prisitaikyti prie realybės, prie šių dienų gyvenimo, todėl prisidėti prie šios problemos vienaip ar kitaip turėtume visi“.
Labdaringoje valgykloje apsilankęs B. Vanagas prisidėjo prie tos dienos maisto ruošos, vėliau pilstė sriubą ir dalijo ją žmonėms: „Manau, paprašyt pagalbos reikia labai didelės vidinės drąsos. Bendraudamas su žmonėmis, stengiausi pasidalinti su jais pozityvumu. Tikiuosi, kad man pavyko praskaidrinti jų nuotaiką“.
Gruodžio 8 d., sekmadienį, 19.30 val., per LNK televiziją bus transliuojamas kartu su labdaros ir paramos fondu „Maisto bankas“ surengtas labdaringas koncertas, kurio metu kiekvienas geros valios žmogus galės paaukoti lėšų maisto stokojantiems žmonėms. „Maisto banko“ duomenimis, su šia problema šiuo metu susiduria apie penktadalis Lietuvos. Aukoti pinigus jau dabar ir koncerto metu bus galima trumpuoju telefono numeriu 1490. Didesnes sumas ir prieš koncertą, ir po jo ištisus metus galima aukoti e. portale Aukok.lt.
– Ar pats esate susidūręs su skurdu, patyręs nepriteklių?
– Skurdo nepatyriau, tačiau vaikystėje, jaunystėje tikrai turėjome skaičiuoti pinigus ir naudoti juos protingai.
– Kaip manote, ar dalytis, t. y. remti ar teikti labdarą, šiandien yra mada ar būtinybė?
– Nemanau, kad į šį klausimą yra vienareikšmis atsakymas. Visada rasime individų, kurie padeda kitiems, nes nuoširdžiai mano, kad privalo pasirūpinti patekusiuoju į bėdą. Lygiai taip pat bus tokių, kurie, tiekdami paramą, siekia pasipelnyti ar tuo parodyti savo statusą visuomenėje. Yra garsiai šnekančių, kad remia aplinkinius, o yra ir tokių, apie kuriuos niekada nesužinosime, kad jie tai darė.
Gerbiu visus, kurie nori padėti kitiems. Dažnai nesusimąstom, kad studentui duoti močiutei 5 litus kainuoja žymiai daugiau nei verslininkui duoti tūkstantį.
– Jūsų nuomone, ar dalytis privalu visiems verslininkams? O gal skurstančiais asmenimis turėtų pasirūpinti išskirtinai valstybė?
– Idealiame pasaulyje skurstančių nebūtų. Kadangi situacija yra priešinga, vadinasi, kiekvienas socialiai atsakingas verslininkas turėtų padėti tai bendruomenei, kurioje dirba. Tai moralinis įsipareigojimas, bet jis priklauso nuo kiekvieno požiūrio. Gyvenime sutinku daug skirtingų žmonių. Vieni noriai padeda kitiems, kiti įsikabinę laikos to, ką uždirbo. Padėti nėra prievolė. Tai geros valios gestas. Padėdamas tiesiog jautiesi naudingas ir tai puikus jausmas.
– „Maisto bankas“ yra apskaičiavęs, kad skurdžiausiai gyvenantys žmonės per dieną maistui gali skirti 4–5 Lt. Kaip manote, ar įmanoma išgyventi su tokiu biudžetu maistui?
– Nesu bandęs gyventi su tokia maža suma maistui kas dieną. Išgyventi, manau, būtų įmanoma. Tačiau mes tikriausiai neturėtume šnekėti apie visavertę organizmui reikalingą mitybą ar orų gyvenimą apskritai.
– Kiek paprastai skiriate laiko ir pinigų maistui?
– Gyvenu labai aktyvų gyvenimą, tad gana dažnai pietauju mieste, kavinėse ar restoranuose. Tam išleidžiu nemažai pinigų. Žinau, kad, skirdamas daugiau laiko, galėčiau už daug mažesnius pinigus valgyti pačios aukščiausios kokybės maistą. Tai daugiau prioritetų klausimas.
– Kaip atrodytų jūsų valgiaraštis, jei per dieną galėtumėte išleisti 5 litus?
– Manau, daugiausia dėmesio skirčiau maistui, kuris turi daugiausia žmogui būtinų medžiagų bei vitaminų. Tuomet žiūrėčiau, kurie pigiausi produktai galėtų man padėti išlaikyti balansą. Skonio faktoriai, manau, būtų nustumti į prioritetų apačią.
– Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dalijasi? Ar esame vieni kitų atžvilgiu dėmesinga ir rūpestinga tauta? Kokių skirtumų pastebėjote dalyvaudamas varžybose svečiose šalyse?
– Gyvename labai įdomiame laikotarpyje. Per pastaruosius dvidešimt metų mačiau, kaip keičiasi žmonių požiūris į daugelį socialinių poreikių. Mūsų visuomenė pergyveno daugybę paaugliškų ligų. Vis dėlto, jei žiūrėtume į kitų tautų gebėjimą padėti aplinkiniams, mums tikrai yra kur pasistiebti. Bendras tautos kultūros lygis yra puikus barometras ir šnekant apie jos individų norą padėti aplinkiniams.
– Kokia jūsų dalijimosi filosofija? Kaip padedate kitiems žmonėms?
– Aš noriu padėti nuskriaustajam. Tai užkoduota mano vidiniame pasaulyje. Žinau, kuo galiu būti naudingas mūsų tautai. Dažnai šneku formuodamas viešąją nuomonę apie saugumą keliuose, nes manau, kad lenktynininkas aplinkiniams turi būti autoritetas bei pavyzdys. Ir jei mano darbas padeda išgelbėti bent vieną gyvybę, man tai daugiau nei tinkamas atlygis. Bet jūs nesužinosite, kaip aš padedu skurstantiems.
