Nemažai diskusijų visuomenėje sukėlė ir, turbūt, toliau kels fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas. Tikslas lyg ir gražus – leisti žmonėms išmokėti savo skolas (arba dalį skolų) ir atkūrus mokumą pradėti gyvenimą iš naujo. Paradoksalu, tačiau siūlomos nuostatos taikomos visiems be išimties fiziniams asmenims, neatsižvelgiant į vykdomą veiklą, turimą darbą ir pan. Neaišku, kodėl visus fizinius asmenis norima sulygiuoti tarsi pagal vieną šabloną.
Nesuklysiu ūkininkavimą įvardindamas išskirtiniu ir kone rizikingu verslu. Besikeičianti ekonominė padėtis ir plačios ūkinės veiklos pasirinkimo galimybės verčia ūkininkus rizikuoti savo ir savo šeimos gerove. Daugelis ūkininkų, turėdami smulkius tradicinius ūkius ir negaudami pakankamai pajamų, imtųsi kitos alternatyvios veiklos. Tačiau tokiais atvejais jie yra priversti kreiptis į banką ir prisiimti tam tikrus finansinius įsipareigojimus. Nustatytu laiku negrąžinus paskolos, ūkininkams gresia bankrotas. Taigi, ar ūkininkų bankrotas bus rūsti rinkos realybė, kuri žlugdo bet kokią ūkininkų iniciatyvą ar visgi tai yra lengvata, užtikrinanti ūkininko turtinių interesų apsaugą?
Mane nuliūdino siūlomas fizinių asmenų bankroto reglamentavimas. Pasigendu rimtesnio požiūrio į ūkininkus, kuriems turėtų būti nustatyta ir taikoma kitokia bankrutavimo procedūra. Reikia įtvirtinti atskirą skyrių, numatantį tik ūkininkams tinkamas bankrutavimo sąlygas. Daugelis Europos Sąjungos šalių ir kitų šalių turi ūkininkų bei privačių asmenų bankroto įstatymus. Pavyzdžiui, Suomijoje bankroto atveju ūkininkas gali pasilikti pragyvenimui būtinus daiktus, Airijoje – namų apyvokos ir verslui reikalingus įrankius, Vokietijoje paliekamas minimaliai reikalingas turtas ir pan.
Mano nuomone, teikiamo projekto nuostatų sudėtingumą atspindi taip vadinamo kreditorių reikalavimų tenkinimo plano parengimas, kuris nepigiai atsieis ūkininkui. Jį privalės parengti pats ūkininkas-skolininkas, bet reikės gauti bankroto administratoriaus ir kreditorių sutikimą. Vėliau planą turės patvirtinti teismas. Čia labiausiai ir pasireikš žemės ūkio specifika. Ar supras kreditoriai, kuriems rūpės kuo greičiau atgauti skolintus pinigus, šią specifiką. Juk vienu atveju ūkininkas gali pavasarį pasėti žemės ūkio kultūras, rudenį jas nuimti ir parduoti, gauti išmokas ir palaipsniui atsiskaityti su kreditoriais, kitu atveju jam reikia apyvartinių lėšų, kad palaikytų karvių bandą, parduotų pieną ir stabiliai, kas mėnesį, dengtų įsiskolinimą.
Dar kitu atveju jis gali būti pasodinęs pramoninį sodą, o derlių gaus po 2-3 metų ir tada galės atsiskaityti. Kreditoriai pirmiausiai žiūrės, kokią naudą jiems gali suteikti šis planas. Gali būti ir taip, kad kreditoriai pamatę, kad ūkininkas turi likvidaus turto (nauji traktoriai, įranga ir pastatai) nepanorės ilgai „terliotis“ su tuo planu ir nutars viską iš karto parduoti. Tuo atveju ūkininkas, kaip sakoma, liks basas.
Dar 2009 m. ėmiausi iniciatyvos ir LR Seimo posėdžių sekretoriate užregistravau Ūkininko įstatymo projektą, siekdamas nustatyti socialines garantijas ūkininko turtui ir pajamoms, kad jis skolų mokėjimo laikotarpiu nebūtų visiškai sužlugdytas, galėtų gyventi kaime, vykdyti savo veiklą ir išmokėjus skolas jis galėtų pradėti viską iš pradžių bei atkurti savo ūkį. Tačiau Vyriausybei ūkininkų problemos nė motais. Mano pateiktą projektą ministrų kabinetas įvertino neigiamai. Sutinku, kad mano parengtą įstatymo projektą būtina koreguoti ir priimti nuostatas, reglamentuojančias ūkininkų ūkio bankroto sąlygas. Tačiau negalima visko suplakti į visumą ir visiems numatyti vieną standartą.
Įgyvendinant šio įstatymo projekto nuostatas iš prasiskolinusio ūkininko, turinčio mažamečius vaikus, gali būti atimtas gyvenamasis būstas. Tai būtų nehumaniškas poelgis, sukeliantis žmogui didelę psichologinę įtampą ir grubiai pažeidžiantis vaiko teisių apsaugą. Todėl siekdamas bent dalinai spręsti ūkininkų problemas, siūlau Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą papildyti nuostata, kad kai kartu su fiziniu asmeniu, kuris verčiasi ūkininko veikla, gyvena jo nepilnamečiai vaikai ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys, teismas nustato ūkininkaujančio fizinio asmens gyvenamojo būsto dalį jam ir jo šeimos nariams gyventi, arba ūkininkaujančio fizinio asmens gyvenamojo būsto vertės dalį už kurią fizinis asmuo galės susirasti pirkti kitą būstą, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą ūkininko turtą parduos bankroto administratorius, pradinę turto pardavimo kainą patvirtinus kreditorių susirinkimui. Išieškojimas nukreipiamas į visą ūkininko turtą, taip pat ir įkeistą. Jeigu ūkininkas turi nepilnamečius vaikus ir yra įkeitęs vienintelį gyvenamąjį būstą, tai išimtis padaryta, kad teismo sprendimu šis būstas gali būti parduodamas ne anksčiau nei po 6 mėnesių nuo plano patvirtinimo. Tačiau mane nustebino tokia nuostata. Viena vertus, lyg ir siekiama numatyti tam tikras garantijas ūkininkams, o antra vertus, kas laukia ūkininko ir jo šeimos praėjus aukščiau minimiems 6 mėnesiams. Nepritariu tokia išimčiai, todėl teikiau pasiūlymą, jog šiuo atveju ūkininkas būtų apsaugotas nuo tokios siūlomos išimties.
Suprantu, kad šie mano pasiūlymai gal ir neišspręs visų sunkioje finansinėje padėtyje atsidūrusių ūkininkų problemų. Bet tikiu, jog jiems bus sudaryta bent maža galimybė pasinaudoti bankroto procedūra. Bankroto procedūrų įtvirtinimas įstatyme anaiptol nereikštų, kad ūkininkas bus mažiau atsakingas už priimamus sprendimus. Prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, ūkininkas privalės įvertinti rizikos laipsnį, tačiau nesėkmės atveju jis privalės turėti tam tikras garantijas, kad visas jo turtas nebus atimtas.
Nemažai diskusijų visuomenėje sukėlė ir, turbūt, toliau kels fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas. Tikslas lyg ir gražus – leisti žmonėms išmokėti savo skolas (arba dalį skolų) ir atkūrus mokumą pradėti gyvenimą iš naujo. Paradoksalu, tačiau siūlomos nuostatos taikomos visiems be išimties fiziniams asmenims, neatsižvelgiant į vykdomą veiklą, turimą darbą ir pan. Neaišku, kodėl visus fizinius asmenis norima sulygiuoti tarsi pagal vieną šabloną.
Nesuklysiu ūkininkavimą įvardindamas išskirtiniu ir kone rizikingu verslu. Besikeičianti ekonominė padėtis ir plačios ūkinės veiklos pasirinkimo galimybės verčia ūkininkus rizikuoti savo ir savo šeimos gerove. Daugelis ūkininkų, turėdami smulkius tradicinius ūkius ir negaudami pakankamai pajamų, imtųsi kitos alternatyvios veiklos. Tačiau tokiais atvejais jie yra priversti kreiptis į banką ir prisiimti tam tikrus finansinius įsipareigojimus. Nustatytu laiku negrąžinus paskolos, ūkininkams gresia bankrotas. Taigi, ar ūkininkų bankrotas bus rūsti rinkos realybė, kuri žlugdo bet kokią ūkininkų iniciatyvą ar visgi tai yra lengvata, užtikrinanti ūkininko turtinių interesų apsaugą?
Mane nuliūdino siūlomas fizinių asmenų bankroto reglamentavimas. Pasigendu rimtesnio požiūrio į ūkininkus, kuriems turėtų būti nustatyta ir taikoma kitokia bankrutavimo procedūra. Reikia įtvirtinti atskirą skyrių, numatantį tik ūkininkams tinkamas bankrutavimo sąlygas. Daugelis Europos Sąjungos šalių ir kitų šalių turi ūkininkų bei privačių asmenų bankroto įstatymus. Pavyzdžiui, Suomijoje bankroto atveju ūkininkas gali pasilikti pragyvenimui būtinus daiktus, Airijoje – namų apyvokos ir verslui reikalingus įrankius, Vokietijoje paliekamas minimaliai reikalingas turtas ir pan.
Mano nuomone, teikiamo projekto nuostatų sudėtingumą atspindi taip vadinamo kreditorių reikalavimų tenkinimo plano parengimas, kuris nepigiai atsieis ūkininkui. Jį privalės parengti pats ūkininkas-skolininkas, bet reikės gauti bankroto administratoriaus ir kreditorių sutikimą. Vėliau planą turės patvirtinti teismas. Čia labiausiai ir pasireikš žemės ūkio specifika. Ar supras kreditoriai, kuriems rūpės kuo greičiau atgauti skolintus pinigus, šią specifiką. Juk vienu atveju ūkininkas gali pavasarį pasėti žemės ūkio kultūras, rudenį jas nuimti ir parduoti, gauti išmokas ir palaipsniui atsiskaityti su kreditoriais, kitu atveju jam reikia apyvartinių lėšų, kad palaikytų karvių bandą, parduotų pieną ir stabiliai, kas mėnesį, dengtų įsiskolinimą.
Dar kitu atveju jis gali būti pasodinęs pramoninį sodą, o derlių gaus po 2-3 metų ir tada galės atsiskaityti. Kreditoriai pirmiausiai žiūrės, kokią naudą jiems gali suteikti šis planas. Gali būti ir taip, kad kreditoriai pamatę, kad ūkininkas turi likvidaus turto (nauji traktoriai, įranga ir pastatai) nepanorės ilgai „terliotis“ su tuo planu ir nutars viską iš karto parduoti. Tuo atveju ūkininkas, kaip sakoma, liks basas.
Dar 2009 m. ėmiausi iniciatyvos ir LR Seimo posėdžių sekretoriate užregistravau Ūkininko įstatymo projektą, siekdamas nustatyti socialines garantijas ūkininko turtui ir pajamoms, kad jis skolų mokėjimo laikotarpiu nebūtų visiškai sužlugdytas, galėtų gyventi kaime, vykdyti savo veiklą ir išmokėjus skolas jis galėtų pradėti viską iš pradžių bei atkurti savo ūkį. Tačiau Vyriausybei ūkininkų problemos nė motais. Mano pateiktą projektą ministrų kabinetas įvertino neigiamai. Sutinku, kad mano parengtą įstatymo projektą būtina koreguoti ir priimti nuostatas, reglamentuojančias ūkininkų ūkio bankroto sąlygas. Tačiau negalima visko suplakti į visumą ir visiems numatyti vieną standartą.
Įgyvendinant šio įstatymo projekto nuostatas iš prasiskolinusio ūkininko, turinčio mažamečius vaikus, gali būti atimtas gyvenamasis būstas. Tai būtų nehumaniškas poelgis, sukeliantis žmogui didelę psichologinę įtampą ir grubiai pažeidžiantis vaiko teisių apsaugą. Todėl siekdamas bent dalinai spręsti ūkininkų problemas, siūlau Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą papildyti nuostata, kad kai kartu su fiziniu asmeniu, kuris verčiasi ūkininko veikla, gyvena jo nepilnamečiai vaikai ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys, teismas nustato ūkininkaujančio fizinio asmens gyvenamojo būsto dalį jam ir jo šeimos nariams gyventi, arba ūkininkaujančio fizinio asmens gyvenamojo būsto vertės dalį už kurią fizinis asmuo galės susirasti pirkti kitą būstą, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą ūkininko turtą parduos bankroto administratorius, pradinę turto pardavimo kainą patvirtinus kreditorių susirinkimui. Išieškojimas nukreipiamas į visą ūkininko turtą, taip pat ir įkeistą. Jeigu ūkininkas turi nepilnamečius vaikus ir yra įkeitęs vienintelį gyvenamąjį būstą, tai išimtis padaryta, kad teismo sprendimu šis būstas gali būti parduodamas ne anksčiau nei po 6 mėnesių nuo plano patvirtinimo. Tačiau mane nustebino tokia nuostata. Viena vertus, lyg ir siekiama numatyti tam tikras garantijas ūkininkams, o antra vertus, kas laukia ūkininko ir jo šeimos praėjus aukščiau minimiems 6 mėnesiams. Nepritariu tokia išimčiai, todėl teikiau pasiūlymą, jog šiuo atveju ūkininkas būtų apsaugotas nuo tokios siūlomos išimties.
Suprantu, kad šie mano pasiūlymai gal ir neišspręs visų sunkioje finansinėje padėtyje atsidūrusių ūkininkų problemų. Bet tikiu, jog jiems bus sudaryta bent maža galimybė pasinaudoti bankroto procedūra. Bankroto procedūrų įtvirtinimas įstatyme anaiptol nereikštų, kad ūkininkas bus mažiau atsakingas už priimamus sprendimus. Prisiimdamas finansinius įsipareigojimus, ūkininkas privalės įvertinti rizikos laipsnį, tačiau nesėkmės atveju jis privalės turėti tam tikras garantijas, kad visas jo turtas nebus atimtas.
Bronius PAUŽA yra Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime narys
