Jo straipsnyje „Obamos ir JTO alternatyvioji visata“ rašoma, jog Barackas Obama sugebėjo nustumti visą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) užsienio politiką į alternatyvią visatą, kur visa, ką žmonija išmoko apie žmogaus prigimtį, agresiją ir jos suvaldymą per pastaruosius 2500 metų, yra apversta aukštyn kojomis. Ne jis vienas dėl to kaltas. Pastaruosius 150 metų Vakarai patikėjo iliuzija, kad žmogaus prigimtis pažengė nuo agresyvios praeities link pasaulio, kuriame vadovaujamasi protu, o konfliktus galima išspręsti derybomis, nenaudojant jėgos ir nesibaiminant, kad ji bus panaudota. Tačiau B. Obama ir jo užsienio politikos komanda šią smurtinės praėjusio amžiaus realybės paneigtą idėją visiškai atskyrė nuo moralės ar netgi fakto pripažinimo. O tai lėmė katastrofišką globalaus JAV autoriteto ir įtakos nuosmukį.
Administracijos reakcija į Izraelio ir islamistų judėjimo „Hamas“ karą neabejotinai yra vienas gėdingiausių intelekto sutrikimo ir moralės žlugimo pavyzdžių. Reikėtų grįžti į 1938-ųjų rugsėjį ir prisiminti, kaip niekingai Prancūzija ir Didžioji Britanija apleido Čekoslovakiją Miuncheno susitarimo metu. Kai Vokietija grasino Čekoslovakijai, Britanija reiškė nuomonę, kad galimas sprendimas – Prahai leisti pajusti tikrąją padėtį, tuo metu Prancūzija grasino, kad, jei apsigynimu susirūpinusi Čekoslovakija elgsis „neprotingai“, prancūzai laikys save nebeįsipareigojusiais „draugystės ryšiais“.
„Hamas“ propagandinę pergalę suteikęs B. Obamos Federalinės aviacijos administracijos skrydžių draudimas į Ben Guriono oro uostą, Johno Kerry neoficialios patyčios iš Izraelio mėginimų išvengti civilių aukų, B. Obamos ir J. Kerry reikalavimas Izraeliui nedelsiant ir besąlygiškai skelbti paliaubas primena 1938-ųjų Anglijos reikalavimą, kad Čekoslovakija nusileistų. Tokios „paliaubos“ „Hamas“ būtų išsigelbėjimas. „Hamas“ raketos ir tuneliai liktų savo vietose, sunaikintų raketų atsargas papildytų Iranas, veikla būtų finansuojama į Gazą teikiamomis „humanitarinės pagalbos“ lėšomis.
Tačiau B. Obamos elgesys šiandieną yra dar niekingesnis, nei 1938-aisiais buvo Anglijos, net jei jo pasekmės nebus tokios globaliai žalingos, kokios buvo dėl Nevillio Chamberlaino nuolaidžiavimo. Adolfas Hitleris buvo autokratas ir galvažudys, tačiau teisėtai išrinktas didžiausios Europos valstybės vadovas. Tuo metu „Hamas“ yra ne kas kita kaip maža fanatiškų galvažudžių gauja, JAV valstybės departamento pripažinta teroristine organizacija. Pagrindinis „Hamas“ rėmėjas – Iranas – to paties valstybės departamento yra pripažintas pirmaujančia terorizmą remiančia pasaulio šalimi. Pagal „Hamas“ įstatus, šios tikslas yra sunaikinti Izraelį, grupuotė niekada nedemonstravo taikos siekio ar dviejų valstybių egzistavimo galimybės.
Tik alternatyviojoje visatoje JAV administracija turi netgi netiesioginį diplomatinį kontaktą su teroristais, juos remiančia valstybe, padedančia priešui, niekinančiam tarptautinius teisės aktus, aukojančiam savo žmonas ir vaikus, aiškiai įvardijusiam, kad jie nenori sugyventi su Izraeliu, jie nori jo sunaikinimo. Tik alternatyvioje visatoje įstatymo valdoma liberali demokratija siunčia 47 mln. dolerių žudikų gaujai ir atsiduoda bailiam moraliniam lygiavertiškumui, kuris vienodai nediskriminuoja tiek genocidą vykdančių teroristų, tiek teisėtos valstybės, besinaudojančios savo teise į gynybą. Tik alternatyvioje visatoje prezidentas pasiunčia nuotolinio valdymo lėktuvus teroristams ir viskam aplink juos žudyti (įskaičiuojant 250 civilių), tačiau kritikuoja Izraelio „neproporcingą atsaką“, kai šis siekia sunaikinti šalia esančius, šalį raketomis užmėtančius teroristus, prieš tai, kitaip nei B. Obama, įspėdamas civilius apie pradedamą ataką.
Tačiau stebina toli gražu ne tik B. Obamos administracijos vykdomos politikos moralinis žlugimas. Neseniai teko stebėti ir siurrealistinį Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Žmogaus teisių tarybos (ŽTT) spektaklį. Ji išleido rezoliuciją, „Užtikrinančią pagarbą tarptautinei teisei okupuotoje Palestinos teritorijoje“, kupiną orveliškų tikrovės iškraipymų, kadangi Gaza nėra okupuota Izraelio. Jie ją paliko palestiniečiams 2005-aisiais, po to kai buvo panaikinta 21 izraeliečių gyvenvietė Gazoje ir 4 Judėjoje bei Samarijoje. Mainais už tai jiems teko 11 tūkst. raketų, paleistų į Izraelio civilius.
Kalbant apie „pagarbą tarptautinei teisei“, visa rezoliucija, išskyrus trumpą „Hamas“ pasmerkimą dėl Izraelio miestų ir civilių apšaudymo raketomis, sutelkta į tariamus Izraelio padarytus pažeidimus, tokius kaip „tyčinis taikymasis į civilius ir kitus saugotinus asmenis, grubūs sisteminiai tarptautinės teisės pažeidimai ginkluoto konflikto metu, keliantys grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui“. Kaip Winstonas Churchillis kalbėjo apie absurdiškus A. Hitlerio, bauginusio Austrijos kanclerį, melus: „sunku rasti didesnį melo ir veidmainystės pavyzdį [...] Tai stulbina ypač todėl, kad tai turėjo kelti bet kurios laisvos pasaulio šalies intelektualų panieką“.
Deja, mes neturime W. Churchillio kalibro lyderių, kurie atskleistų JTO ŽTT nesąmones ir minėtos rezoliucijos dviveidiškumą. Kalbant apie Izraelį, žodis „tyčia“ yra melas: civiliai Gazoje žūsta dėl to, kad „Hamas“ akivaizdžiai juos tyčia naudoja kaip skydą, savo šovinius, raketas ir kovotojus laiko ligoninėse, mokyklose, užkerta kelią Gazos ruožo gyventojams sužinoti apie Izraelio perspėjimus dėl planuojamų sunaikinti teritorijų, netgi muša Gazos gyventojus, jei šie bando pabėgti.
Tačiau nepaisant aiškios ir nedviprasmiškos tiesos, kad Izraelis vykdo teisėtą gynybinį karą, alternatyviojoje JTO visatoje ŽTT balsuoja dėl „skubaus nepriklausomos tarptautinės tyrimo komisijos išsiuntimo tirti visus tarptautinės humanitarinės ir tarptautinės žmogaus teisės pažeidimus“, „nustatyti visus tokių pažeidimų faktus ir aplinkybes, nustatyti asmenis, atsakingus už nusikaltimus bei teikti rekomendacijas, ypač dėl atskaitomybės priemonių“.
Jei toks tyrimas įvyks, galima tikėtis diskredituotos Goldstone‘o ataskaitos, kurią išleido JTO po 2008–2009 metų izraeliečių atakos, o vėliau atsisakė pats jos autorius, pasikartojimo. Kaip Richardas Goldstone'as pripažino, JTO ŽTT „priešiškumo Izraeliui istorija yra neabejotina“, taigi galima tikėtis, kad naujoje ataskaitoje Izraelis bus šmeižiamas, siekiant pasiruošti tarptautiniam asimetriniam teisiniam karui prieš jo lyderius, apmokestinant Izraelį karo nusikaltimo mokesčiais, bylinėjantis Tarptautiniame teisingumo teisme. Tačiau istorija nepakeičia nuomonės alternatyvioje JTO visatoje. Kur dar ramiu veidu būtų galima priimti žmogaus teisių rezoliuciją, jei ne taryboje, kurią sudaro pagarsėję žmogaus teisių pažeidėjai, tokie kaip Kinija, Kongas, Kuba, Marokas, Pakistanas, Rusija, Saudo Arabija ir Venesuela? JAV bent jau balsavo prieš rezoliuciją, tuo metu Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Austrija ir Italija „drąsiai“ susilaikė.
Taip, mes visi žinome, kad JTO yra moraliai žlugęs tarptautinių pataikūnų ir banditų spiečius, kartu su bestuburėmis Vakarų valstybėmis savo baimes ir nuolaidžiavimą maskuojantis tarptautinės diplomatijos Kabuki šokiu. Tačiau tik alternatyvioje visatoje JAV sumoka pusę milijardo dolerių tokiai organizacijai, kaip JTO, kurios tikslas kiekviename žingsnyje yra pakenkti JAV saugumo interesams.
Nepamirškime ir žiniasklaidos. Jie skelbia konflikto aukų (taip pat ir civilių) skaičius, tačiau neperspėja, kad skaičius pateikia „Hamas“ ar jų pakalikai JTO, nepraneša ir to, kad teroristai nedėvi uniformų, todėl dažnai yra traktuojami kaip civiliai. Žiniasklaida apleidžia savo kritinį mąstymą, nepaisant ilgos Palestinos arabų praktikos klastoti statistiką, vaizdinę medžiagą, skelbti siaubingas kituose konfliktuose nužudytų vaikų ir moterų fotografijas arba siaubo filmų scenas pateikti kaip įvykius Gazos ruože. Tik alternatyvios visatos žiniasklaida, negalėdama pati patvirtinti informacijos, kaip faktą kartos propagandą arba, pavyzdžiui, skelbs aukų skaičių, pradėdama pranešimą sakiniu „pasak „Hamas“ atstovo“.
Iliuzija paremta JAV užsienio politika šalį daro pažeidžiama įvairių pasaulio diktatorių, banditų ir teroristų. Apsukrūs ir kieti vyrai (kaip antai Vladimiras Putinas) žino, kaip manipuliuoti kliedesiais, išnaudoti mūsų trūkumus, mūsų lyderių polinkį karinius veiksmus pakeisti diplomatija, siekiant patenkinti savo trumpalaikius politinius poreikius. Ši veikimo iliuzija primena 1990-uosius, kai gyvenome alternatyvioje realybėje, kur organizacijos „Al Qaeda“ karo deklaracijos bei teroristiniai išpuoliai buvo laikomi kriminaliniais nusikaltimais, o ne karo veiksmais. Ir mes visi prisimename, kaip siaubingai buvome priversti grįžti į realybę.
