Borisas Moisejevas - vienas tų artistų, kuris kūrybiniame procese nepaiso jokių ribų. Kalbamės su juo apie meilę, atlikėjo darbą ir šalis, kurios turėjo įtakos jo karjerai. Jis prisipažįsta: “Turėti patogią lovą ar prikištą pilną šaldytuvą gerų produktų - tai viena. Nuo to darosi nuobodu. Todėl išeinu iš namų, kad būčiau minioje ir ne visad galėčiau gerai pasimaitinti. Būtina pajusti nepriteklių”.
Borisas Moisejevas - šokėjas, choreografas, dainininkas, aktorius. Jei reiktų trumpai pristatyti Borisą Moisejevą, kas jis?
Geras žmogus. Mano supratimu, geras žmogus tas, kuris nesipurto kūrybos, ieškojimų. Jo vidus visada atviras naujiems jausmams, naujoms emocijoms, naujiems sprendimams, naujoms paieškoms. Man pačiam - tai visad buvo įdomu. Todėl negaliu tiksliai pasakyti, kas aš.
Į žodį “geras žmogus” įeina ir naujų pojūčių ieškojimas. Tik geras žmogus yra laisvas, nepriklausomas ir teisingas laikui, savo situacijai. Teisingumas suteikia galimybę suvokti žmogaus, kuriam skirta senti, prigimtį. Mūsų prigimtis, kaip metų laikai, kai žinai, kad po vasaros bet kuriuo atveju ateis ruduo ir žiema. Geras žmogus nesivaidija su savo protu ir visad jaučia tą prigimtį, tą senėjimą. Prigimtis, kurią duoda Viešpats Dievas - tai laikas, gyvenimas, metai.
Aš manau, kad šokėjas iki 35 metų - visa tai niekis. Maivymasis, kuris niekam nereikalingas. Todėl geras žmogus suranda kitą profesiją dėl savęs, o vėliau ir dėl aplinkinių.
Jūs vis kalbate apie gerą žmogų, betgi gyvenimas jūsų nelepino?
Teisingai. Aš nesipykstu su savo protu. Geras žmogus tas, kuris sutaria su savimi.
Scenoje jūs puikus aktorius, o gyvenime?
Dar geresnis. Aš niekad niekam nerodau, kad turiu sunkumų. Tik mano akyse galima įžiūrėti liūdesį dėl žmogaus prigimties senti.
Ne todėl, kad aš jaučiuosi senas ar netinkamas. Atvirkščiai, aš save laikau normaliu žmogumi, geru žmogumi ir nepuoselėju iliuzijų, kad aš pasaulio valdovas, šokio ar estrados karalius. Aš ne karalius. Aš žmogus ir geras aktorius, kaip jūs minėjote.
Jums egzistuoja kiti karaliai?
Ne. Viešpats Dievas. Vienas karalius - Aukščiausiasis.
Šiuolaikiniame pramogų versle jau nepakanka gerai šokti ar dainuoti. Jūsų nuomone, ko dar reikia, kad taptum žvaigžde?
Būti geru žmogumi. Turiu omenyje, nebijoti save išreikšti, nesigėdyti mokytis ar koreguoti savo kūną. Veidą taip pat, juk tai irgi kūnas.
Pramogų versle taip pat kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę galima ieškoti naujų puslapių ar kelių, kurie įdomūs tiek pačiam sau, tiek publikai.
Gal yra pasaka, kurioje jūsų gyvenimas būtų panašus į šios pasakos herojaus gyvenimą?
Taip, yra. Pasaka vadinasi “Bjaurusis ančiukas”. Ančiukas tapo gulbe, nors buvo visų atstumtas. Aplinkiniams jis atrodė bjaurus ir niekas nesuvokė, kad tai gulbė - su ilgu kaklu, gilioms mėlynomis akimis, gražiomis mintimis ir jausmais.
Jūs namisėda?
Paprastai aš išeinu iš namų. Turėti patogią lovą ar prikištą pilną šaldytuvą gerų produktų - tai viena. Nuo to darosi nuobodu. Todėl aš išeinu iš namų, kad būčiau minioje ir ne visada galėčiau gerai pasimaitinti. Būtina pajusti nepriteklių.
Noras prisiliesti prie liaudies?
Bet aš ir esu liaudis Aš normalus liaudies atstovas. Ne prisiliesti, aš gyvenu su savo liaudimi.
Namuose jūs gyvenate vienas ar turite katę, šunį, žuvyčių?
Ne, nieko nėra. Tik kambarinė.
Jums svarbiau - vienatvė ar meilė?
Meilė.
Tada kokią vietą jūsų gyvenime užima meilė?
Pirmą ir pagrindinę.
Ar meilė veda jus į priekį?
Žinoma. Jei nebūtų meilės, niekada neišeičiau į sceną.
Kaip rašė Daniilas Charmsas: “Įdomu, ką veikia žmonės, likę patys su savimi?” Ką veikia Borisas Moisejevas, kai pasilieka vienas.
Apgalvoju tolesnius ėjimus. Ir pirma sąlyga - nieko neerzinti. Neerzinti savo buvimu, savo reikšmingumu, savo gyvenimo supratimu.
Jūs save laikote laisvu žmogumi. Laisvė jums - daryti tai, kas patinka?
Ne, atvirkščiai. Laisvė - pati sunkiausia būsena. Ne visi žmonės sugeba naudotis laisve. Užaugęs totalitarinėje valstybėje, kaip ir jūs, taip ir aš, mes nepratę prie žodžių “laisvė” ir “laimė”. Aš sau negaliu tiksliai apibrėžti, kas yra laisvė.
Laisvė - tai nėra leidimas sau būti šiurkščiam, galimybė įžeidinėti kitus, elgtis kitiems nepriimtinai. Laisvė - tai sugebėjimas materializuoti savo mintis, išgirstus garsus ir turėti galimybę išeiti į sceną. Tai manosios laisvės suvokimas.
Kūryboje jums egzistuoja kokia nors riba?
Ne.
Jūs užsiminėte, kad svarbu nebūti panašiam į kitus. Tai ypač pastebima jūsų kostiumuose. Kas juos kuria?
Daug kas. Italai ir rusų dizaineriai. Aš kviečiu ir visiškai jaunus, nežinomus žmones. Paskutinės mano programos kostiumai sukurti jaunų vaikinų iš Milano. Nauja karta, naujos mados, nauji garsai, nauji judesiai.
Kūrybiniame procese jūs pats dalyvaujate?
Visad ir visame. Pirma, aš išdėstau savosios programos ideologiją. Dar reikia jausti, ko laukia publika šiandien ir kas jos neerzina.
Kaip jūs pajuntate, ko reikia publikai?
Aš gyvenu su liaudimi, kaip jau minėjau. Todėl žinau, ko ji laukia. Jie nenori daugiau išvysti manęs vilkinčio sijonus, biseksualius kostiumus, matyti pudruoto veido, ilgų blakstienų. Atėjo laikas, kai aš galiu vilkėti kitokius drabužius. Nė vieno nereikalingo blizgučio. Klasikinis, sportinis stilius, bet viskas labai brangu. Tai dabar publikai patinka.
Žinomi jūsų kulinariniai sugebėjimai. Ką gaminate labai greitai?
Aš labai greitai gaminu lietuviškus šaltibarščius, bulvinius blynus.
O Boriso Moisejevo firminis patiekalas?
Mano firminis patiekalas: atsilaužti gabaliuką dešros ir suvalgyti su pomidoru. Gali būti gabaliukas ungurio su juoda duona, nesvarbu, lietuviška ar rusiška
Ar patinka vairuoti automobilį?
Taip, patinka, bet kažkaip nesiseka. Viskas sprendžiama ten - danguje.
Vairuotojo pažymėjimą turite?
Pažymėjimą turiu, bet atsitinka taip, kad tai mašinos raktai dingsta, tai dar kažkas. Daroma viskas, kad tik nesėsčiau prie automobilio vairo.
Kine jums taip pat teko save išbandyti - kūrėte choreografiją, pats filmavotės. Ar yra kino režisierius, kurio požiūris į gyvenimą būtų artimas jūsiškiam?
Gali būti artima tik medžiaga, kurią pateikia režisierius. Medžiaga valdo režisierių. Jei blogas scenarijus, joks režisierius nieko gero nepadarys - nei Fellini, nei Tarkovskis. Viskas priklauso nuo to, kaip pasiseka su medžiaga.
Bet medžiagą pasirenka jie patys, kaip ir jūs. Jūs gi turite teisę rinktis?
Kartais būna komercinis pasiūlymas. Tik pinigai, o nėra medžiagos. Tada einame į kompromisą su savimi. Norisi juk valgyti ikrus, gražiai rengtis.
Betgi galima kai ko atsisakyti.
Ne, negalima. Kam?
Jūs irgi turėjote dažnai rinktis viena ar kita tam, kad pasiektumėte savo tikslą.
Aš manau, kad šiame gyvenime dar nieko nepasiekiau. Gal kitais metais pavyks pateikti save realiau, rimčiau, konkrečiau. Viskas, ką dariau iki šiol - tik uvertiūra mano gyvenimiškojo orkestro instrumentams - tai jausmai, nerimas, ašaros, praradimai, meilė.
Šalys ar valstybės, kurios jums turėjo įtakos?
Baltarusija, Lietuva, Rusija. Baltarusijoje aš gimiau, Lietuvoje gavau gyvenimo ir profesijos supratimą, o Rusija man pasakė taip - mums įdomu tai, ką tu darai. Išbandyk save ir įrodyk.
Pripažino ir įvertino jus Rusija?
Taip, pasirodo, aš jiems buvau reikalingas. Tai labai svarbu. Aš negaliu teigti, kad esu įsižeidęs, nesuprastas ar neišgirstas. Buvo kiti laikai, kita istorija, kitas žmonių protas. Jie paprasčiausiai negalėjo to branginti ar įvertinti. Aš manau, kad mano gyvenimiškoji formulė susiveda į tai, kad aš sugebu būti dėkingas tai žemei, kuri mane maitina.
Pykčio nelaikote?
Niekada. Kodėl turėčiau pasakoti, dėl kokių priežasčių išvažiavau iš Lietuvos. Tegul tai būna tų žmonių sąžinės reikalas.
Ir kam kalbėti apie tai, ką seniai visi žino. Tai ne ta problema, kad įtempus savo smegenis apie tai galvotum.
Kiek jums pažįstamas Kaliningradas?
Kai gyvenau Lietuvoje, dažnai būdavau Kaliningrade. Ten vykdavo lietuvių meno dienos.
Ir dabar kartkartėmis ten važiuoju. Mane džiugina, kad vakarinė mano šalies dalis greičiau ir aiškiau progresuoja. Dėl Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos kaimynystės. Tai suteikia Kaliningradui kitą greitį, palyginti su Saratovu ar Vladivostoku. Aš nekalbu apie tai, kad žmonės tuose miestuose neturi kultūros, turtų, padėties. Ten jie viską turi, tik čia žmonių mentalitetas kitas. Kaliningradiečiai girdi kitus garsus ir juos girdi daug anksčiau. Nauji garsai iš Europos gyvenančius čia pasiekia daug greičiau nei Rusijos gilumoje.
Gal Kaliningrade turite savo mėgstamų vietų?
Aš svečias. Kaip ir visi mes svečiai šiame dideliame pasaulyje. Pasaulyje garsų.
Kalbėjosi Dali Rus
Nuotraukos – iš Boriso Moisejevo oficialaus tinklapio. (http://www.bmoiseev.ru/main.html)
