• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

B. Jelcinas: už ką jį gerbiame ir garbiname?

Borisui Nikolajevičiui Jelcinui vasario 1 d. būtų sukakę 80. Tačiau jis mirė 2007-ųjų balandžio 23-iąją – dvi savaitės po to, kai grįžo iš poilsinės kelionės po Jordaniją, kur maudėsi Mirties jūroje, ir po Izraelį, kur aplankė Kristaus maudynių vietą Jordano upėje. Ši paskutinė B.Jelcino kelionė po šventas vietas buvo tarsi apsivalymas ir nuodėmių atleidimas... O iš tiesų koks buvo pirmasis Rusijos prezidentas, ar iš tikrųjų jis tiek nusipelnė Lietuvai?

REKLAMA
REKLAMA

Rašyti apie tokią svarbią ir spalvingą asmenybę kaip pirmasis posovietinės imperijos prezidentas – atsakingas sumanymas. Geriau būtų pasvarstyti universaliu principu „Viskas pažįstama lyginant“, tačiau negi B.Jelciną palyginsi su vieninteliu SSRS prezidentu M.Gorbačiovu, kuris per savo 80–ąjį jubiliejų kovo pabaigoje šėls koncerte Londone, skambant legendinių rokerių „The Scorpions“ dainoms. Jis taip pat nepalyginamas ir su V.Putinu, kurį pats B.Jelcinas 2000–ųjų išvakarėse paskyrė į savo vietą ir, kaip teigia liudininkai, taip priglaudė gyvatę užantyje (tuometinis M.Kasjanovas savo knygoje teigia, kad V.Putinas 2006 m. savo pirmtaką visiškai nušalino nuo aktyvaus dalyvavimo vyriausybės veikloje, taip pasmerkdamas jį liūdnai baigčiai).

REKLAMA

O su kuo dar?

Taigi SSRS ir Rusijos politinių lyderių rikiuotėje mes neturime nieko panašaus į šį nenuspėjamą, emocionalų, valdingą vyrą, bet kartu ir žmogiškai šiltą asmenybę. Sakoma, kad tokie visi sibiriečiai – tikrieji rusai (esą netgi tautos vardas kilęs iš rusvos sibiriečių plaukų spalvos). Gimęs valstiečių šeimoje Butkos kaime, Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgo) srityje, B.Jelcinas sau pačiam netikėtai į Rusijos visuomeninį gyvenimą atnešė ryškių spalvų, sumaišytų iš nežaboto noro daryti reformas, tegul ir paviršutiniškas, lėkti strimgalviais karjeros laiptais, o laisvalaikiu „normaliai žmogiškai“ atsipalaiduoti...

REKLAMA
REKLAMA

Iškart po to, kai 1991 m. liepos 10 d. pradėjo eiti Rusijos prezidento pareigas, iki pat mirties ir dar ilgokai po jos jis įgijo daug simpatijų (Rusija buvo pasiilgusi permainų, ypač rusams imponavo jo kalba nuo tanko Maskvos centre per rugpjūčio pučą), bet taip pat ir priešų. Stebino sodrios kraštutinės B.Jelcino charakteristikos ne tik Rusijos viduje, bet ir užsienyje. Štai tik keletas pavyzdžių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2007 m. Londono laikraštyje „The Guardian“ britų žurnalistas Markas Simpsonas taip rašė apie mirusįjį B.Jelciną: „Nuolat girtas perėjūnas, kuris atvedė didelę savo liaudies dalį iki skurdo, bet kartu fantastiškai praturtino savo kliką. Prezidentas, kuris apiplėšė savo kartą, pavogęs jos pensijas, gyvenimo lygį atvedė iki laisvo kritimo ribos, o vidutinę gyvenimo trukmę nurėžė kokia dešimčia metų... Žmogus savo populisto karjerą pradėjo kova prieš kuklią partinių funkcionierių korupciją, paskui tapo valstybės galva tokioje plačios korupcijos ir banditizmo epochoje, kuri neturi analogų istorijoje... Jis ne tik keliaklupsčiavo prieš Vakarų investuotojus, bet ir vadovavo šalies – politinės ir karinės galybės tarptautinėje arenoje – beveik visiškam sunaikinimui. Jis įmindė Rusiją į purvą...“

REKLAMA

Šio žurnalisto (beje, pagarsėjusio skandalingais rašiniais sekso temomis) kolega Rodas Liddlas kito dienraščio „The Times“ puslapiuose iškart po B.Jelcino mirties kandžiai rašė apie velionio priklausomybę nuo alkoholio: „Dar niekam Rusijos istorijoje nepavyko tiek sutaupyti valstybei iš šimtų litrų formaldehido (cheminė medžiaga, naudojama įvairiuose tirpikliuose, valikliuose, kosmetikoje ir pan. – Č.I.), patikimai save išvalius spiritu ne tik šiaip gyvam esant, bet dar ir būnant valdžioje.“

REKLAMA

„Negaliu ryti supervaistų, kai kaimynė aspirino vaikui neturi"

Buvęs B.Jelcino apsaugos tarnybos vadovas Aleksandras Koržakovas pirmąkart terminą „šeima“ pavartojo mafijos prasme, dar gerokai prieš 1996 m. rinkimus rašydamas apie tariamą prezidento „kuklumą“. Taip jo apsaugininkas norėjo diskredituoti B.Jelcino žodžius, pasakytus dar 1990 m. ir pateiktus knygoje „Išpažintis duota tema“: „Kol mes gyvename taip neturtingai ir skurdžiai, aš negaliu valgyti eršketų, užkąsdamas juodaisiais ikrais, negaliu lėkti limuzinu, nepaisydamas šviesoforų ir šalin sprunkančių automobilių, negaliu ryti supervaistų, žinodamas, kad kaimynė net aspirino savo vaikui neturi. Todėl man gėda.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iškart po prezidento mirties pasirodė Rusijos viešųjų ryšių specialisto, politologo Fiodoro Krašeninikovo romanas antiutopija „Po Rusijos“, kurioje jis atskleidžia 12 svarbiausių B.Jelcino politinių valdymo klaidų. Didžiausia klaida – jis pats, teigia autorius. Atėjęs iš sovietinio partinio ūkinio aparato, B.Jelcinas buvo laikomas demokratu, tačiau demokratiškai vadovauti nesugebėjo. Pradėjęs savo karjerą ant populizmo bangos, jis sugebėjo sunaikinti kompartijos struktūrą ir M.Gorbačiovą, susidraugauti su opozicija, net su disidentais, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Neturėdamas gilesnių demokratinių įsitikinimų, B.Jelcinas palūžo susidūręs su pirmaisiais sunkumais, ėmė blaškytis, viešumoje rodyti savo nenuspėjamą charakterį, taip tarp rinkėjų pelnydamas labiau juokdario, ligoto žmogaus, o ne tvirto patyrusio politiko įvaizdį.

REKLAMA

Tarp kitų B. Jelcino klaidų politologas nurodo nesugebėjimą iš pagrindų įveikti Komunistų partiją (B.Jelcino įsaku 1991 m. lapkričio 6 d. SSKP veikla buvo nutraukta), tarybas ir po įvairias valdžios institucijas išsilaksčiusius 1991 ir 1993 m. pučistus, kurie kartu su komunistais sutrukdė priimti liustracijos ir dekomunizacijos įstatymus, diskreditavo parlamentarizmą, o 1993 m. priimta naujoji Konstitucija buvo palanki B.Jelcino ir jo įpėdinių V.Putino ir D.Medvedevo manipuliacijoms. F.Krašeninikovas išvardija ir daugiau B.Jelcino klaidų, bet didžiausia, regis, ta, kad jis neįžvelgė, kam 2000–ųjų išvakarėse perduoda valstybės vairą.

REKLAMA

Klausytasi ir B.Jelcino pokalbių telefonu

Tai padarė buvęs Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas savo knygoje „Gyvenimas auksiniame narve“. Jis rašė, kad paskutinius metus prieš mirtį B.Jelcinas buvo sekamas specialiųjų tarnybų ir gyveno „auksiniame narve“, kurį sukūrė jo paties paskirtas įpėdinis V.Putinas. Šio nurodymu klausytasi ir B.Jelcino pokalbių telefonu. Galimybės lankytojams susitikti su nusenusiu lyderiu taip pat buvo ribojamos. Pasak M.Kasjanovo, kuris 2000–2004 m. ėjo Rusijos premjero pareigas, bet buvo V.Putino nušalintas ir tapo įnirtingu jo politikos kritiku, B.Jelcinas nusivylė savo įpėdinio politika ir jautėsi izoliuotas rezidencijoje Pamaskvėje. Buvęs premjeras atskleidė, kaip kartą V.Putinas jam nurodė pasakyti kitiems ministrų kabineto nariams nesilankyti pas B.Jelciną, nes šie vizitai esą skaudina buvusį prezidentą ir kenkia jo sveikatai. „B.Jelcinas supyko, kai V.Putinas nusprendė jo 75–ojo gimtadienio proga surengti Kremliuje oficialią ceremoniją, į kurią galėjo patekti tik griežtai atrinkti kviestiniai svečiai, o ne pokylį buvusio prezidento namuose, kaip norėjo pats Borisas Nikolajevičius“, – rašė aktyvus Kremliaus ir V.Putino kritikas M.Kasjanovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip išsikovoti aukštą postą, o paskui „atsidėkoti“ savo globėjams – įprasta Rusijoje dar nuo caro laikų. Ši negailestinga suėmimų, perversmų, sunaikinimų, trėmimų, dvaro intrigų praktika ypač suvešėjo J.Stalino laikais. Nematoma, bet žiauri kova dėl vietos Kremliuje viešpatavo ir pobrežneviniu laikotarpiu. Jos aukomis tapo ir M.Gorbačiovas, ir B.Jelcinas. Kas gali paneigti, kad Kremliuje ši kova trunka ir šiandien?

REKLAMA

Mums labiausiai įstrigo B.Jelcino bandymas demokratiškai suvokti ne tik Rusijos vidaus politiką, bet ir įvykius posovietinėje erdvėje. Tiesa, per 1991–ųjų įvykius Baltijos šalyse jis dar nebuvo toks įtakingas, kad galėtų pasukti įvykių eigą kita linkme, o baigiantis tam dešimtmečiui – jau netekęs savo politinės galios ir pasitikėjimo. Štai kodėl kai ką verčia abejoti didžiule B.Jelcino meile tautiniams judėjimams Baltijos valstybėse jo liaupsinimu. Štai aptikau „Valstiečių laikraščio“ apžvalgininkės L.Pečeliūnienės dar 2007–ųjų gegužę – iškart po B.Jelcino mirties – skelbtą komentarą. „Tik jau nereikia sakyti, kad B.Jelcino Rusija padovanojo Baltijos šalims laisvę, – rašė žurnalistė. – Taip, Sausio 13–ąją jis perskaitė puikų pareiškimą, kuriame liepė rusų kariams nevykdyti neteisėto Michailo Gorbačiovo įsakymo – nežudyti beginklių žmonių. Tą B.Jelcino pareiškimą mūsų Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, perėmęs rusų kariškių radijo ryšį, Sausio 13–osios naktį transliavo užpuolikams tiesiai į ausis. Gal ir dėl to išvengta daugybės aukų ir nešturmuotas mūsų parlamentas – kas žino.“

REKLAMA

B.Jelcinas siuntė tankus ir prieš Rusijos Dūmą, ir prieš čečėnus

Autorė tęsia, kad B.Jelcino pareiškimas buvo ne meilės laisvei išraiška. Taip jis tik kovojo su savo konkurentu – tuometiniu Sovietų sąjungos prezidentu M.Gorbačiovu. Vėliau pats B.Jelcinas siuntė tankus ir prieš Rusijos Dūmą, ir prieš čečėnus. Puiki Lietuvos ir Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutartis B.Jelcinui irgi buvo kaip kovos su M.Gorbačiovu įrankis. Tos sutarties aplinkybės net juokingos. Tuometinio mūsų valstybės vadovo Vytauto Landsbergio spiriamas B.Jelcinas nusileido ir sutiko įrašyti preambulę, kurioje nurodytas būtinumas panaikinti aneksijos padarinius.

REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų žodžiai „okupacija“, „aneksija“ B.Jelcinui buvo tokie pat nepriimtini kaip ir dabartiniams Kremliaus vadovams. Ne veltui 2006–ųjų rugpjūtį lankydamasis Rygoje, kur jam Vaira Vyke–Freiberga įteikė Trijų žvaigždžių ordiną „už Baltijos šalių nepriklausomybės pripažinimą ir demokratinės Rusijos kūrimą“, jis siūlė Baltijos šalims nevartoti žodžio „okupacija“, kuris esą tik erzina Rusijos žmones.

Čia vėl verta priminti, kad B.Jelcinas, tik remiamas išsivaduojančių kraštų prie sienos, buvo priverstas daryti istorines nuolaidas ir pareiškimus. L.Pečeliūnienė teigia, kad būtent V.Landsbergis įnirtingai kovėsi už minėtą sutartį, tarsi įžvelgdamas, jog po pusmečio Sovietų Sąjungos neliks, o Rusija perims jos teises ir įsipareigojimus. Vėliau toks pat spaudimas panaudotas išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos.

Kokių dvasios jėgų reikėjo V.Landsbergiui, kad įgytų neprognozuojamo ir priešų apsupto B.Jelcino pagarbą ir pasitikėjimą? Kodėl B.Jelcinas aprėkė savo „kagėbistinius“ diplomatus, atnešusius pasirašyti sutartį su išbraukta preambule? Kodėl B.Jelcinas sutiko derėtis „po pravdie“ (teisingai) ir laikėsi pažadų? Reikia pripažinti, kad jis, matyt, turėjo ne vien savo prezidentinės valdžios įtvirtinimo siekį, bet ir nežabotos laisvės, ir garbingumo, ir padorumo jausmą.

Štai tas rusiškas garbės supratimas ir sibirietiškas dvasinis padorumas, kai kalbame apie ištisų tautų likimą, ir buvo išskirtinė spalva ryškioje B.Jelcino, kaip politiko ir žmogaus, charakteristikos paletėje. Nes kito tokio Rytuose tiesiog nebuvo ir dar negreit bus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų