Šiaip ar taip, mokslo pažanga spartėja. Tai iliustruoja pingantis naujų vaistų, pavyzdžiui, nuo ŽIV, arba naujų sėklų, kurios padės vargingiems ūkininkams efektyviau užsiimti žemės ūkio veikla, atradimo procesas. Kiekvieną kartą, išradus naujų įrankių, jie nebeišnyks, o tik tobulės.
Skeptikai pabrėžia, kad sunkiausia šiuos įrankius tiekti žmonėms, kuriems jų labiausiai reikia. Čia inovacijos parodo didžiausią skirtumą matuojant valdžios ir filantropų veiklos rezultatus. Tik nustatę aiškius tikslus, pasirinkę tinkamiausią prieigą ir vėliau nuolat vertindami rezultatus, mes turime galimybę tiekti įrankius ir paslaugas tiems, kurie gaus iš to naudos.
Inovacijos, siekiančios pagerinti silpniausias grandis, itin svarbios. Žvelgiant iš senos garo variklio perspektyvos, procesas nėra „pasmerktas nepastovumui ir netvarkai“. Mes iš tikrųjų galime jį paversti labai paprastu.
Nors ir esu optimistas, nesu aklas ir suprantu, su kokiomis problemomis susiduriame ar kokius sunkumus reikės įveikti, kad paspartintume pažangą per ateinančius 15 metų. Du dalykai, kurie man kelia didžiausią nerimą: tikimybė, kad mums neužteks pakankamai lėšų sveikatos ir vystymosi programoms, bei galime suklysti renkantis tikslus vargingiesiems gelbėti.
Gera žinia ta, kad dauguma besivystančių valstybių jau gali pasigirti augančia ekonomika, kuri leis skirti daugiau išteklių sunkiausiai besiverčiantiems gyventojams. Pavyzdžiui, Indija vis mažiau priklauso nuo pagalbos ir ilgainiui šaliai jos visai nebereikės.
Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Švedija, Pietų Korėja ir Australija didina biudžeto dalį, kurią skiria pagalbai kitoms šalims. Tačiau tokios dosnios šalys, kaip Japonija ar Nyderlandai, šią dalį sumažino. Daugumos valstybių, pavyzdžiui, JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Kanados, kryptis nėra aiški.
Vis dėlto parama yra itin svarbi. Ji padeda vargingų šalių gyventojams patenkinti bent minimalius poreikius. Tai skatina inovacijas kuriant išradimus ir naujas paslaugas. Deja, paramos biudžetams didžiausią žalą daro finansiniai sunkumai, kuriuos patiria visos pažengusios šalys. Kol rinkėjai supras, kokią įtaką turi šių valstybių dosnumas, tol jų dėmesys neišvengiamai suksis vien apie vidaus problemas.
Užtenka vienos istorijos, teisingos ar ne, apie piktnaudžiavimą parama ir pilki debesys užtrauks visą diskursą. Galite pabandyti įsivaizduoti, ką manytumėte apie investavimą, jei kiekviena žinia apie biržas būtų prasta.
Istoriškai apie paramą būdavo diskutuojama tik išleistų pinigų kiekio aspektu. Dabar, pavyzdžiui, vaikų mirtingumo lygį galima apskaičiuoti daug preciziškiau, todėl teikiamos paramos poveikis itin aiškus. Tai reiškia, kad iš karto išryškėja skirtumas tarp progos suteikti žmonėms galimybę gydytis nuo ŽIV ir tiesiog leisti jiems mirti. Tik vadovaujantis tokia logika, parama turi didesnių galimybių tapti prioritetiniu dalyku.
Tačiau ar pasauliui pavyks nusistatyti aiškius ateinančių 15 metų tikslus? Jungtinės Tautos jau pradeda dėlioti tikslus, kurių reikės siekti, kai 2015-aisiais pasibaigs dabartinė „Tūkstantmečio vystymosi tikslų“ programa. Kaip ir šios programos atveju, kitas siekių rinkinys gali padėti tikslingai sudaryti grupių darbotvarkę, priminti rinkėjams, kad jų dosnumas palaiko ir padeda suprasti, kur mes progresuojame padėdami spręsti skurstančiųjų problemas.
„Tūkstantmečio vystymosi tikslų“ programos sėkmė reiškia, kad auga susidomėjimas plačiau paplitusiomis problemomis. Vis dėlto dauguma naujų potencialių tikslų nesulaukia vienbalsio pritarimo. Taigi naujų tikslų įvedimas (arba tų, kurie sunkiai išmatuojami), gali išsunkti situaciją labai greitai.
Pastaroji programa buvo labai nuosekli, nes ji buvo nukreipta padėti atsidūrusiesiems sunkiausioje padėtyje. Žmonių grupės, kurioms reikėjo pagalbos, buvo lengvai aptinkamos. Taip pat jas stebint buvo lengva įvertinti rezultatus. Kai JT siekia susitarimo, tarkime, švelninant klimato kaitą, reikia nuspręsti, ar tam tikri veikėjai ir atskiri procesai tinkamai pasitarnaus sprendžiant šią problemą.
Progresas, kurį pasaulis pasiekė padėdamas vargšams per paskutinius 15 metų, – vieną kartą gyvenime nutinkanti sėkmės istorija. Tačiau ji nėra tokia akivaizdi, kaip didžiulis epidemijos protrūkis ar kitos nelaimės. Kartais mums reikia pažvelgti į praeitį ir pasidžiaugti sėkme, kurią lėmė tinkamai pasirinkti tikslai, politinė valia, dosni pagalba ir inovacijos. Tai neabejotinai skatina mano įsitraukimą į šią veiklą.
CV: Billas Gatesas
Vienas kompiuterių programinės įrangos kompanijos „Microsoft“ įkūrėjų.
Vienas turtingiausių pasaulio žmonių.
Filantropas, paramos fondo „Billo ir Melindos Gatesų fondas“ įkūrėjas.
