Sulieknėjusi, išgražėjusi scenos primadona Birutė Dambrauskaitė džiaugiasi, kad jai netrūksta nei sveikatos, nei energijos.
– Ar pastaruoju metu daug koncertuojate? – „Balsas.lt savaitė“ klausė B. Dambrauskaitės.
– Kur kviečia, ten ir važiuoju. Gegužę sostinės Vingio parke vyko rusų kultūros šventė. Pradėjau koncertą. Labai didingas renginys. Vis keičiau sukneles, dainavau ir rusiškai, ir lietuviškai. Muzika juk sienų neturi.
Kai nekviečia – ką darysi. Į Nidos festivalius nebekviečia, bet kitur pasiūlo koncertuoti. Sulaukiu daugybės komplimentų, plojimų. Tada esu laiminga. Štai sekmadienį dainuosiu romų vestuvėse. Nežinau, kiek mokės, nes pinigais dabar niekam nelyja, bet iš anksto to ir neklausiu. Atlygis nėra svarbiausias dalykas. Aš ir veltui kartais dainuoju.
Kartais vakarais su drauge nueiname į netoli mano namų esančią kavinę. Ten groja muzika, dainuojama, kartais ir aš užlipu ant scenos. Šiaip sau, dėl malonumo. Gaunu gėlių ir pareinu pakylėta.
Dėl pinigų nesiskundžia
– Vilniaus „Neringos“ restorane jūsų nebegirdėti. Kodėl ilgus metus dainavusi vakarais tą daryti nustojote?
– „Neringoje“ tapau nebereikalinga. Restorano direktorius sako, kad jaunimas turi dainuoti. Nenusimenu, bet šiek tiek skaudu. Žmonės sutikę klausia, kodėl nebedainuoju, jie pasigenda mano dainų, prašo grįžti, bet manęs ten nebereikia.
Visada save vertinu kritiškai: jei man uždainavus žmonės nustoja valgę ir ploja, vadinasi, jiems patinka mano dainos. Būtų kitaip – nebedainuočiau. Bet yra kaip yra, nesižeminsiu. Puikiai žinau, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas.
– Bet materialiai gyvenimas tapo sunkesnis?
– Nebadauju. Kiti gyvena blogiau. Juk dirbu dar Balio Dvariono muzikos mokykloje. Gyvenime nesu reikli. Neturiu didelių namų, savos mašinos, bet dėl to nesu nelaimingesnė nei kiti. Jei reikia kur toliau nukakti, išsikviečiu taksi. Jei neskubu niekur, sėdu į autobusą. Važiuoju, skaitau laikraštį ir man gerai. Nebus ko valgyti – bus grūdų, duoną kepsiu. Svarbu gera kitiems daryti ir niekam nepavydėti.
Akiniai – dėmesiui patraukti
– Turite su kuo artimiau pabendrauti, pasikalbėti?
– Turiu savo šeimą. Aš juos myliu, ir jie mane myli. Kiek galėdama jiems padedu. Močiute, „bobute“, prosenele manęs niekas nevadina. Esu Birutė, Bebi. Reikia tik melsti Dievą, kad ir toliau visi būtų sveiki, taip gerai sutartų.
Iš savo draugų visa širdimi myliu Vytenį Pauliukaitį, bet neskambinu ir netrukdau jam per dažnai. Vytenis – užsiėmęs žmogus. Žinau, kad galiu skambinti nors ir naktį, jei reikės pagalbos ar patarimo dėl profesinių dalykų. Bet šiaip laikausi nuomonės, kad nereikia trukdyti be reikalo. Jis pats man paskambins, kai ras laiko.
O buvę kolegos man neskambina. Kažkada Žilvinas Žvagulis visus surinkdavo, būdavo smagūs laikai, įdomus gyvenimas. Štai per Naujuosius metus pakviesdavo dainuoti mane, Viktorą Malinauską, Egidijų Sipavičių...
O dabar – kas kur dainuoja. Kiekvienas užsiėmęs savo gyvenimu, užsidaręs jame ir niekas nieko nesipasakoja. Bet kai nueinu į turgų, visiems esu įdomi, griebia už rankų: „Mūsų dainininkė.“
Turiu net penkerius akinius – visi brangūs, išskirtiniai ir savaip įdomūs. Ir priešai, ir draugai nepraeina pro šalį, kai juos užsidedu. Visi stabteli. Negaliu patraukti žmonių dėmesio nei ūgiu, nei grožiu, bet galiu tai padaryti akiniais ir gerumu.
TIK FAKTAI
Dainininkė B. Dambrauskaitė gimė 1943 metais lapkričio 30 dieną Biržuose, Papilyje.
Sovietinių standartų neatitinkanti dainininkė daug metų koncertavo tik restoranuose.
2004 metais ji buvo išrinkta „Šlagerių karaliene“, o 2007-aisiais – A. Šabaniausko premijos laureate.
