Po Egipto prezidento atsistatydinimo jo rėmėjai užmezgė ryšius su buvusiais priešininkais ir tokiu būdu pradėjo keisti užsienio politiką. Egipto valdžia noriai sutiko Irano diplomatus ir palestiniečių judėjimo „Hamas“ narius. Tokį šalies poslinkį daug kas interpretuoja kaip Egipto troškimą tapti diplomatiška valstybe.
Savo oponentų H. Mubarakas niekada nebuvo vadinamas „Amerikos liokajumi“, jis nesistengė įtikti JAV, greičiau norėjo pateisinti Saudo Arabijos geradarių politiką. Nors H. Mubarakas kartais ir palaikydavo Amerikos vykdomą politiką, jis buvo atviras ir tikino, kad tai neatitinka jo pažiūrų.
Po 1973 metų Arabijos ir Izraelio karo, šalių taika tapo Amerikos vidurinių rytų darbotvarkės pagrindu. Amerika dažnai kreipėsi į Egiptą, svarbiausią ir įtakingiausią Arabijos šalį, kad ši padėtų įgyvendinti jų tikslą. Kai buvęs Palestinos lyderis Yasseras Arafatas, atsisakydamas pasirašyti Izraelio – Palestinos susitarimą tarpininkauti Kaire, pažemino H. Mubaraką prieš Amerikos užsienio reikalų ministrą, prezidentas jam tarė: „Pasirašyk, šunies vaike!“
Kita vertus, kai vieša Arabijos tautos nuomonė nesutapo su palestiniečių nuomone, Mubarak atitolo nuo Amerikos taikos inicijavimo. Pavyzdžiui, 1996 metais jis atmetė prezidento Bill'o Clinton'o kvietimą atvykti į Vašingtoną aptarti palestiniečių smurtavimo klausimus. Ir kai B. Clinton'as, 2000 metais „Camp David“ derybų metu primygtinai reikalavo H. Mubaraką padrąsinti J. Arafat'ą remti izraeliečių ir palestiniečių taikos sutartį, jis taip pat atsisakė.
H. Mubarakas turėjo „geležinius“ santykius su Izraeliu ir, per savo prezidentavimo laikotarpį, Ameriką laikė artimiausia Vidurio Rytų sąjungininke. Per 10 jo prezidentavimo metų jis nei karto nebuvo paskyręs ambasadoriaus atstovauti šalai Tel Avive ir niekada nevykdavo į oficialius vizitus Kaire. 1994 metais, kai Amerika siekė išplėsti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (NPT), H. Mubarakas mobilizavo visą Arabijos pasaulį prieš šią iniciatyvą, ir Izraelis atsisakė pasirašyti NPT.
Kai Irakas 1990 metais užgrobė Kuveitą ir pagrasino tą patį padaryti su Saudo Arabijos šalimis, H. Mubarakas iškart išsiuntė karių armiją, kad gintų karalystę. Remti Saudo Arabiją bei Persijos įlankos sąjungininkus jam buvo patogu, nes tai garantavo jam nuolatinę pagalbą bei darbo jėgos srautą.
1991 metais, buvusio Amerikos prezidento, Ronaldo Reagano, nacionalinis saugumo patarėjas, Johnas Poindexteris, paprašė H. Mubarako pagalbos pradedant jungtinį JAV ir Egipto puolimą prieš Libiją, tada H. Mubarakas tarė: „Admirole, kai nuspręsime pulti Libiją, tai bus mano sprendimas ir mano dienotvarkės klausimas“.
Taigi, H. Mubarakas dar kartą atsisakė pritarti Amerikos planams. Užuot pašalinęs Libijos lyderį, Muammarą el–Qaddafį, jis šiltai jį priėmė Kaire. JT Saugumo Tarybos sankcijos Libijai buvo įvestos 1992 metais, tačiau ji pasipriešino joms importuodama maisto ir naftos infrastruktūros aprūpinimą per Egiptą, ir eksportuodama naftą bei plieną su H. Mubarako pagalba.
Tiesą sakant, Libijos politika buvo grindžiama ekonominiais ir saugumo interesais ir tai nieko bendro neturėjo su Amerika. Daugiau nei vienas milijonas egiptiečių dirbo Libijoje, o M. Qaddafis troško padėti H. Mubarakui slopinant islamistų grasinimus Egiptui.
Naujieji Egipto lyderiai perėmė H. Mubarako dilemą – kaip toliau valdyti Arabijos pasaulį? Egipto ir Irano draugiškų santykių atnaujinimas duos daugiau apčiuopiamų rezultatų. Egiptas įžengė į naują erą, bet radikalūs politiniai pokyčiai dar vis kelia grėsmę.
Barak Barfi – „New America Foundation“ organizacijos narys.
