Panašu, kad, baigiantis sumaiščiai dėl rinkimų Irane, Vakarai nueis su paprasčiausiu juodai baltu nuosprendžiu: „blogiukai“ laimėjo. Be abejonės, Vakarai pasielgė teisingai, remdami „geruosius“ ir gatvės demonstrantus. Taigi, Vakarai nėra atsakingi už bet kokias rinkimų pasekmes.
Šitokio mastymo tragedija glūdi tame, kad jis neleidžia egzistuoti jokiam moraliniam bei politiniam kompeksiškumui bei niuansams. Tačiau būtent šito reikia, norint spręsti problemas, susijusias su Iranu. Svarbu ir tai, kad Mahmudui Ahmadinejadui liekant Irano Prezidentu, Vakarai dar kartą naudosis savo tradiciniu metodu tvarkytis su nedraugišku režimu: skirs daugiau sankcijų. Tačiau šitai nuves iki dar didesnės tragedijos.
Vienintelė visiškai aiški žinia, paaiškėjusi po daug diskutuotų Irano Prezidento rinkimų, yra ta, kad šios valstybės visuomenė iš tiesų yra gyva ir dinamiška. Daugybė drąsių iraniečių buvo pasirengę rizikuoti savo gyvybe, norėdami apginti savuosius įsitikinimus. Žmonių gebėjimas tai daryti rodo, kad Iranas nėra uždara totalitarinė valstybė, kaip Šiaurės Korėja. Nepaisant to, kad daugybę metų Irano visuomenė buvo valdoma teokratinių režimų (o galbūt būtent dėl to), Irano piliečių mąstymas yra atviras ir gyvas.
Taigi yra pagrindo manyti, kad Iranas gali keistis, modernėti bei atsiverti, kaip tai padarė likusios Azijos valstybės. Iš tiesų, vienintelė perspektyvi strategija, kuri turi būti priimta, yra nustoti bandyti izoliuoti Iraną, o vietoj to paraginti iraniečius daugiau bendradarbiauti su moderniomis Azijos valstybėmis.
Irano pasaulėžiūroje egzistuoja didžiosios Azijos civilizacijos: Kinijos, Indijos bei Persijos, o tarp jų Persijos laikoma pačia svarbiausia. Iraniečiai tikisi veikti išvien su Kinija bei Indija. Taigi, kai Vakarų valdingas tonas pasirodys neveiksmingas, kai Irano visuomenė pamatys, kad lieka Kinijos bei Indijos užnugaryje, šioms bandant atsverti pasauliui, iraniečiai gali rasti tame motyvacijos permąstyti savo kelią. Kuo daugiau iraniečiai lankysis Indijoje bei Kinijoje, tuo didesnė tikimybė, kad Iranas pasikeis.
Panašiai ir Vakarai turi rasti naujus bendravimo su Irano visuomene būdus. Pagrindinė kliūtis tai padaryti – diplomatinių ryšių tarp JAV ir Irano nebuvimas. Amerikos užsienio politikoje yra priimta manyti, kad diplomatiniai ryšiai su Iranu yra tiesiogiai susiję su pritarimo Irano politikai aktu. Tiesą sakant, yra visiškai priešingai. Diplomatija buvo išrasta tam, kad būtų stiprinamas bendravimas tarp priešininkų, ne tarp draugų. Niekam nereikia diplomatinio imuniteto tam, kad galėtų kalbėtis su draugais. Jis reikalingas kalbantis su priešais. Deja, nei vienas JAV politikas nenori šio principo išaiškinti JAV visuomenei.
JAV galėtų pasimokyti iš kitų pavyzdžių. Prieš tris dešimtmečius daugybė amerikiečių džiaugsmingai sutiko Egipto Prezidento Anwar el-Sadato drąsą aplankyti Jeruzalę – sprendimą, kurio nepalaikė dauguma egiptiečių.
Naudinga prisiminti ir JAV Prezidento Ričardo Niksono žodžius, kuriuos jis ištarė, kai, prieš atstatydamas diplomatinius santykius su Kinija, jis į ją nuvyko: „Kartais praeityje mes buvome priešai. Šiandien mes tarpusavyje labai skiriamės. Tai, kas mus vienija, yra bendri interesai, peržengiantys tuos skirtumus. Kai kalbame apie skirtumus, nei vienas nesutiktume su savųjų principų kompromisais. Tačiau kol mes negalime sustabdyti upės tarp mūsų, galime pasistatyti tiltus, kurių dėka galėtume kalbėtis“.
Užsiimdami su Iranu, Vakarai turėtų užmiršti režimo prigimtį. Užsieniečiui yra beveik neįmanoma suprasti Irano vidinės politinės dinamikos procesų. Ką galime pasakyti užtikrintai, yra tai, kad režimas nėra vientisas.Šie pasidalinimai leis Irano visuomenėje iškilti naujoms jėgoms. Taigi turi būti panaudojami visi įmanomi būdai bendrauti su įvairiais Irano visuomenės sluoksniais. Irano studentai turėtų būti raginami aplankyti ir studijuoti Azijos universitetuose, kuriuose jie atrastų, kokie pasitikintys savimi ir savo ateitimi yra Indijos bei Kinijos studentai. O tai pagelbėtų jauniems iraniečiams suprasti, kodėl jie nėra tokie optimistiški savo ateities atžvilgiu.
Paskutinė priežastis, kodėl Vakarai turėtų liautis skirti sankcijas, yra ta, kad šios sankcijos tampa vis mažiau veiksmingos. Tiktai 12 procentų pasaulio populiacijos gyvena Vakaruose ir galia po truputį nuo jos traukiasi. Non-Aligned judėjimo (NAM), kuriam priklauso 118 valstybių, 2009 metų liepos mėnesio sprendimas organizuoti savo susitikimą Teherane, yra stipri nevakarietiško požiūrio į Iraną demonstracija. Jei Vakarai ir toliau primygtinai skirs savo sankcijas, jos nepasieks jokių gerų rezultatų. Tai tiktai padės Vakarams jaustis gerai. Tačiau kas svarbiau – jaustis gerai ar siekti gero?
Kishore Mahbubani
