Kovo 30 dieną Laosas paskelbė uždarantis sausumos sienas su savo kaimynėmis: Tailandu, Vietnamu, Kinija, Kambodža ir Mianmaru, o po šio pranešimo balandžio 1 d. iš didžiųjų oro uostų sostinėje Vientiane ir Luangprabange leista išskristi paskutiniams keleiviniams lėktuvams.
Naujausią Mariaus vlogą iš Laoso žiūrėkite:
Marius sako, jog būtų svarstęs galimybę išvykti iš Laoso anksčiau laiko, tačiau tai padaryti sutrukdė ir nepalanki aplinkybė. Keliaujant po šalį jiems su drauge sugedo motociklas, kurį porą įsigijo dar keliaudami po kaimyninį Vietnamą.
„Šiaip ne taip nusigavome iki sostinės Vientiano, kad prasiilgintume vizą ir vos tik atvažiavome buvo atšaukti visi tarptautiniai skrydžiai, o šalyje pradėta taikyti sugriežtinta gyventojų izoliacijos politika“, – portalui tv3.lt teigė Marius.
Šiuo metu keliautojams Laose sunku nusipirkti maisto produktų, nes vietiniai užsieniečius ir ypatingai baltaodžius laiko viruso platintojais, jų vengia ir net pasitaikė atvejų, kai atsisakė įleisti į parduotuvę.
Kokiomis nuotaikomis šiuo metu Laose gyvena įstrigę keliautojai, kaip jie susižavėjo kelionėmis po visą pasaulį ir dar daugiau skaitykite interviu:
Mariau, esi aistringas keliautojas, kuri savo kelionių video vlogus. Kada susidomėjai kelionėmis po visą pasaulį ir kiek pasaulio valstybių skaičiuoji, kad jau esi aplankęs?
Man visada patikdavo keliauti, nuo pat vaikystės. Dar paauglystėje susidomėjimo kelionėmis davė tai, kad man lankant septintą klasę iš nedidelio Lietuvos miesto Skuodo su mama išsikraustėme gyventi i Ispaniją. O pats pirmas „Backpacking“ patyrimas buvo prieš 4 metus, kai visiškai neplanuotai geras draugas Andrius užsiminė, kad keliems mėnesiams vyksta pakeliauti į Tailandą ir aš nutariau prie jo prisijungti. Nuo tada stipriai pradėjau domėtis apie „backpacking“ kultūrą, bet tik visai nesenai kilo tokia mintis, kad norėčiau apkeliauti visą pasaulį. Visgi manau, kad pabuvojus savaitę ar dvi vienoje šalyje dar nesiskaito, kad tikrai apkeliavai tą šalį. Žinoma, daug priklauso ir nuo šalies, bet per tiek laiko tikrai būtų sunku patirti tos šalies kultūrą, tradicijas ir papročius. Šiaip apkeliautų šalių neskaičiuoju, bet jei remčiausi savo vertinimo kriterijais, tai skaityčiau, kad pilnai apkeliavęs esu dar tik dvylika tokių šalių.
Savo vloguose laisvai kalbi angliškai ir, atrodytų, kad gimtąją kalbą ir tėvynę jau esi visai pamiršęs? Visgi kokie tavo prisiminimai apie Lietuvą išlikę iš vaikystės dienų ir ko labiausiai pasiilgsti?
Tėvynės nepamiršau ir nemanau, kad kada nors pamiršiu. Didžiuojuosi savo kalba, nors gyvenant jau daugiau nei pusę savo gyvenimo užsienyje vis dėl to tai paveikia mano gramatiką, bet ne akcentą. Mano seserys, brolis, pusbroliai ir pusseserės jau nebekalba lietuviškai, o aš esu seniausias iš savo kartos, tai stengiuosi nepamiršti gimtosios kalbos. Lietuviškai dar palaikau ryšį su tėvais ir keletą senų draugų. Vaikystės prisiminimų yra tikrai daug, o su laiku nostalgija dėl tėvynės tik didėja. Lietuvoje labiausiai pasiilgau gamtos ir kalbėti su draugais gimtąja lietuvių kalba. Planuojame su drauge čia apsilankyti netolimoje ateityje, noriu išdidžiai aprodyti savo šalį. Ateityje norėčiau gyventi arčiau gamtos bei auginti savo maistą, todėl manau, kad Lietuvos gamta būtų tobula šitai svajonei išpildyti.
Mariaus įspūdžius iš Laoso, kuomet šalyje buvo įvestas visuotinis karantinas, rasite:
Ką šiandien laikai savo namais, juk po išvykimo iš Lietuvos gyvenai ne tik Ispanijoje, bet ir Anglijoje bei Airijoje. Kuo dar užsiimi be keliavimo, o galbūt didžiąją metų laiko tenka praleisti būtent kelionėse?
Šiuo metu gyvenamojo adreso neturiu, esu Pietryčiu Azijoje jau 5 mėnesius, bet pakeliavus visada kažkur norisi grįžti, tai grįžtu i Angliją, Leedsą. Ten pradėjau gyventi prieš maždaug 9 metus. Ten turiu daug draugų, užsiiminėju muzikos renginiais, bei taip pat nemažai metų dirbu „Charity Fundraising“ platformoje. Per paskutinius pora metų apie pusę savo laiko praleidau keliaudamas, o kitą pusę gyvenant Anglijoje. Šiemet planavau praleisti didžiąją metų dalį vien keliaudamas, bet dėl pasaulinės pandemijos viskas pasidarė neaišku.
Aplink pasaulį keliauji su savo mylimąja. Kaip susipažinote, galbūt tai įvyko taip pat kelionėje?
Taip, keliaujame dviese jau beveik 3 metus, o susipažinome labai paprastai. Abu laikinai dirbome mano draugo bare ir kartu užsikalbėjome apie keliavimą ir labai greitai radome bendrą ryšį bei aistrą. Taip gavosi, kad už kelių mėnesiu jau keliavome kartu.
Kokius asmeniškai sau tikslus keli keliaudamas aplink pasaulį? Kokias šalis esi užsibrėžęs aplankyti ir ką ten nuveikti?
Aš manau, kad keliavimas yra tolygus žmogaus augimui. Keliaudami mes pastoviai įgauname naujos informacijos, visada viskas yra nauja. Žmonės, maistas, kalba, spalvos, kvapai. Žmonių civilizacijos visada keliavo slėpdamiesi nuo priešų, ieškodami maisto ar pastogės. Keliavimas yra mūsų visų viduje, mūsų prigimtyje. Todėl asmeninis augimas manau ir yra vienas iš pagrindinių tikslų. Taip pat turime tikslą auginti mūsų gan nesenai pradėtą „Youtube“ kanalą „Travels on Toast“. Šį sezoną taip pat buvome susiplanavę keliauti i Šiaurės Indiją, Nepalą, Sumatros salą Indonezijoje bei Malaiziją, bet dėl epidemijos visi musų planai žlugo, visi skrydžiai atšaukti. Ateityje planuojame keliauti į Pietų Ameriką ir pasilikti ten ilgesniam laikui.
Dažnai leidiesi į mažiau keliautojų pažintus pasaulio kraštus. Kaip atsirenki, kur keliauti ir ko tavęs išmoko kelionės po skurdesnes ir ne tokias išsivysčiusias pasaulio šalis?
Na, prieš keliavimą mes visada pasidomime apie tą šalį. Šiais laikais yra labai daug informacijos „Google“ ir „Youtube“ platformose, o į tokius kraštus keliaujame žinoma dėl nuotykių ir taip pat dėl mūsų kelionių vlogų, kuriuose suteikiame informaciją kitiems, kaip ten nuvykti, ką aplankyti, ką daryti ir ko ne. Keliaudamas išmokau įvertinti tai, ką turiu, džiaugtis mažais dalykais, mažiau rūpintis savo išore ir labiau susitelkti i savo vidų. Kartais tikrai atrodo, kad žmonės skurdesnėse bei mažiau išsivysčiusiose šalyse yra laimingesni, nei žmonės vakarų šalyse. Kartais būti laimingam daug nereikia, tereikia žinoti, ko iš tikrųjų nori ir ko tau iš tikrųjų reikia, o kartais reikia tikrai nedaug...
Šiuo metu esi Laoso Liaudies Demokratinėje Respublikoje, kuri ilgus dešimtmečius buvo tarsi izoliuota, turizmas joje yra dar pakankamai nauja sritis. Kokį įspūdį palieka ši šalis?
Laosas yra apsuptas džiunglių. Žmonės čia atvažiavę visiškai užmiršta apie politiką ir tiesiog mėgaujasi turtinga gamta. Ši šalis taip pat yra labai skurdi ir bėdai nutikus gauti nemokamos pagalbos iš žmonių yra sunkiau, nei kaimyninėse šalyse. Patys žmonės čia yra ganėtinai draugiški. Taip pat labai liūdina tai, kad Laoso žiniasklaida smerkia svetimšalius keliautojus dėl koronaviruso pandemijos ir su tuo mums teko patiems susidurti. Vietiniai neįleidžia svetimšalių į restoranus, bado pirštais ir neleidžia apsistoti savo hosteliuose. Bet čia tik blogoji pusė, kuri virusą pažabojus, greitai susitvarkys. Pats šalies įspūdis yra nepakartojamas. Tai tikrai ta vieta, į kurią dar norėtųsi kada nors grįžti.
Kiek laiko ketinote praleisti Laose ir kaip jūsų planus pakoregavo koronavirusas?
Mes planavome čia užsukti tiktai porai savaičių. Į šalį patekome iš pietinės Vietnamo pusės, tad planavome kirsti Laosą ir grįžti į šiaurinę Vietnamo pusę. Bet tik mums atvažiavus į Laosą muitinės į Vietnamą užsidarė. Po savaitės užsidarė taip pat Kambodžos ir Tailando sienos. Sugalvojome, jog reikia važiuoti iš pietinės Laoso pusės į šiaurę, ten parduoti motociklą ir skristi kitur. Mūsų motociklas pradėjo lūžti, jį teko taisyti, bet vietiniai mechanikai neturėjo tinkamų dalių, jas buvo galima gauti tik iš Tailando arba Vietnamo. Kad motociklą sutaisyti, mums tai užtruko apie mėnesį. Vykstant į centrinę Laoso dalį, mūsų motociklas vėl sugedo, tad teko net tris valandas stumti motociklą į kalną, kol mus paėmė pravažiuojantis sunkvežimis ir pavežėjo iki civilizacijos. Apsistojome Nakai kaimelyje ir ten palikome savo motociklą tvarkymui. Buvome priversti skubiai nusigauti iki sostinės Vientiano, nes reikėjo prasitęsti vizą, ir vos tik mes atvažiavome į sostinę prasidėjo sugriežtintos karantino taisyklės, buvo uždrausta keliauti po šalį. Šiuo metu esame Laose jau 2 mėnesius ir turbūt liksime čia dar ilgiau, nes situacija visiškai neaiški, keliauti kažkur iš namų yra draudžiama.
Daugelis lietuvių visame pasaulyje prasidėjus pandemijai suskubo grįžti į savo gimtinę ar kraštus, kuriuose yra įsikūrę. Kaip elgėtės jūs su drauge? Ar sunku buvo priimti vieningą sprendimą?
Kol koronavirusas plito tik Kinijoje, Laose nebuvo nei vieno sergančio, todėl viskas buvo atidaryta, žmonės į tai rimtai nežiūrėjo. Mes taip pat galvojome, kad neverta daryti skubotų sprendimų viską atšaukiant. Taip pat ir tuometinė motociklo situacija suvaržė mūsų galimybes. Jei būtume sostinę pasiekę iki balandžio 1 d, greičiausiai būtume vykę į labiau mums pažįstamą Indoneziją. Mums pritrūko vienos dienos...
Kaip pasikeitė Laosas sugriežtintinus karantiną? Ar pamažėjo žmonių gatvėse, dėvimos kaukės, laikomasi saviizoliacijos?
Žmonių gatvėse tikrai pamažėjo ir tai pasijautė atvykus į Viantianį. Tikėjomės čia rasti miesto šurmulį, nes kaimeliuose nelabai jautėsi ta pandemija. Žmonės Azijoje visada dėvi kaukes, ypač didesniuose miestuose dėl oro užterštumo, tai kaukės jiems nieko naujo. Manau, kad jie gauna pakankamai informacijos, mačiau, kaip parduotuvėse tikrinamos žmonių kaktos, matuojama temperatūra. Kartą mačiau kaip mieste važiavo automobilis su didelėmis garso kolonėlėmis ir skelbė apie pavojų, kaip reikėtų saugotis, o smagiausia buvo tai, kad fone grojo muzikinis takelis iš filmo „Titanikas“.
Kuri ligšiolinė kelionė tau paliko didžiausią įspūdį? Kuriame pasaulio krašte radai tai, ko galbūt nesitikėjai?
Taip, taip, taip, radau! Radau tikrąjį rojų, radau tą kampelį į kurį visada grįšiu. Indonezijoje, netoli žmonių išgirtos Bali salos yra tokia sala, Lombok. Prieš ten atplaukiant iš Balio mus žmonės prigąsdino, kad čia pilna mafijos ir labai pavojinga, bet mums ten nusigavus pasirodė visai kitaip. Įsivaizduokite tropinius Indijos vandenyno paplūdimius, kuriuose visiškai nėra žmonių ar šiukšlių. Tokių paplūdimių pietinėje salos pusėje yra mažiausiai 20-imt. Beždžionės čia laksto laisvai ir nesidrovi žmonių, gali nardyti su kūjagalviais rykliais ar tiesiog su vietiniais jūros vėžliais. Saulėlydžiai atrodo kaip iš piešinių, gamta, gyvūnai, aktyvūs vulkanai ir dar daug visko ten galima rasti. Maistas tik 1-3 doleriai už porciją, o privatų namelį parai galima išsinuomoti vos už 5 dolerius. Sužavėjo ir tai, kad paplūdimiuose groja gyva muzika ir daug banglenčių, tiesiog tikras banglentininkų rojus. Žodžiais to tikrai nemoku nupasakoti, bet patys ten turėtumėte nuvykti ir pamatyti, o jei to šiuo metu padaryti negalite, kviečiu užsukti i mūsų „YouTube“ kanalą ir ten pamatysite dalelę šio neregėto grožio.
Mariaus vlogą iš Lomboko salos žiūrėkite:
Daugiau įspūdžių iš Laoso žiūrėkite:
