Vietname neseniai vienas 28-erių vyras buvo pripažintas kaltu pažeidus 28 dienų karantiną ir užkrėtęs COVID-19 aštuonis žmonės. Už tokį pažeidimą jam buvo skirta 5 metų kalėjimo bausmė.
Komunistinis vietos režimas ilgai džiaugėsi sėkminga kova su koronavirusu, tačiau, atėjus delta atmainai, priėmė sprendimą dar griežčiau riboti visuomenės gyvenimą nei tai buvo daroma visus ankstesnius metus, rašoma prancūzų „Le Figaro“.
„Vyresnysis brolis“ Kinija nuo vasaros pradžios taip pat susirūpino situacija, netgi įvedė privalomą trijų savaičių karantiną tiems retiems keleiviams, atvykstantiems iš Portugalijos ar Bahreino, ir kuriems vėliau tektų laikytis trijų savaičių saviizoliacijos termino vykstant į Pekiną. Antroji pagal dydį pasaulio ekonomika neplanuoja atverti savo Didžiosios karantino sienos iki pat 2022-ųjų pabaigos. Tuomet vyks ir 20-asis vietos komunistų partijos suvažiavimas, kurio metu bus sprendžiamas ir dabartinio lyderio Xi Jinpingo likimas.
Nepaisydama to, kad Europa ir JAV palaipsniui atveria savo restoranus, darbo vietas ir šalių sienas dėl pasiekimų vakcinacijos srityje ir su nuosaikia viltimi kalba apie „pokovidinį periodą“, Rytų Azija nuo delta atmainos pasirodymo dar labiau užsibarikadavo.
Australija: „Metas lįsti iš urvo“
Praėjus pirmiesiems efektyvaus pandemijos valdymo metams, kuomet pavyko staigiai apriboti mirčių skaičių, Rytų Azija atsidūrė savo kruopščiai suplanuotos „nulinio COVID-19“ strategijos spąstuose ir sunkiai įsijungia į kitą – atsivėrimo pasauliui – etapą, rizikuodama taip sutrikdyti ne tik savo ekonomikos galią, bet ir pasaulinės ekonomikos atsigavimo procesą.
Savo gynybiniuose, kokoną primenančiuose mechanizmuose pasislėpusios šalys-eksportuotojos baiminasi atverti savo duris neramiam pasauliui ir mokytis „gyventi su virusu“, kurio baiminamasi kaip maro, nepaisant vakcinų atsiradimo. Toks medicininis, kultūrinis ir ekonominis skirtumas tarp Vakarų ir Azijos regiono, dviejų globalizacijos galios stūmoklių, sudėtingėja pandemijos metu ir gali turėti rimtų geopolitinių pasekmių. Tai jau pasireiškia tarptautinių bendrovių, krovinių transporto versluose, jau nekalbant apie išskirtas šeimas ar sustabdytus mokslo projektus.
Toks skirtumas tarp Azijos ir Vakarų aiškinamas, visų pirma palyginti vangia vakcinacijos plėtra Azijoje. Daugelis šio regiono šalių susiduria su tiekimo, užsakymo vėlavimo ir pirminio vakcinų sankaupų užsitikrinimo problemomis. Išskyrus Singapūrą ir Kiniją daugumoje Azijos šalių vakcinacijos lygis yra gerokai žemesnis negu Europoje, įskaitant net tokias išsivysčiusias šalis, kaip Pietų Korėja ar Taivanas. Šiose šalyse, atitinkamai, pasiskiepyję yra vos 45 ir 9 proc. gyventojų, tai yra prastas rezultatas, ypač lyginant su apie 70 proc. siekiančiu Europos šalių vidurkiu.Kinijoje panaudota jau daugiau nei 2 mlrd. dozių ir pandemijos valdymas ten gerokai labiau pažengęs už kaimynų, tačiau žemas vietoje gaminamų vakcinų efektyvumas kiek gadina bendrą paveikslą ir kelia nerimą Pekinui, kuriam pandemijos suvaldymas dar reiškia ir politinio legitimumo klausimą.
„Nulinio kovido“ strategija pasirodė esanti nelabai tinkama atsiradus daug labiau užkrečiamai atmainai ir kelia visuomenės nuovargio problemą. Tai pripažįsta ir kai kurie regiono, pavyzdžiui, Australijos, lyderiai. Pastaroji yra priversta įvedinėti lokalius ribojimus tam tikruose regionuose, nepaisant griežtos uždarytų išorės sienų politikos. „Metas lįsti iš urvo“, – pareiškė šios šalies premjeras Scottas Morrisonas, pažadėjęs radikalų pokytį šalies „antikovidinėje“ strategijoje ir palaipsniui vykdomą sienų atidarymą kai tik pavyks vakcinuoti 70 proc. šalies gyventojų.
Ilgametės nepasitikėjimo Vakarų mokslu tradicijos
Tačiau Rytų Azijos šalių valdžios susiduria ir su kultūriniu faktoriumi, ateinančiu iš amžių gilumos, kuris gresia regionui ilgamete izoliacija: tai pasąmoninė viruso, kuris nuolat kankina vietos gyventojus, baimės. Daugelis dar prisimina psichologinį 2003-ųjų šoką, kuomet visus sukrėtė staigi SARS viruso epidemija.
Maža to, visuomenė šiame regione vis dar daugiau pasitiki tradicine medicina, o tikėjimas mokslu ir skiepais, paveldėtas iš Vakarų Apšvietos laikotarpio, išlieka labiau paviršiniu. Šiose dažniausiai autoritarinėse politinėse sistemose vyrauja gyventojų gynybinis mechanizmas, ypač tarp vyresniosios kartos atstovų, kurie baiminasi sienų atidarymo, dažnai suvokiamo kaip rizikos sinonimo.Europos šalių lyderiai, tokie kaip prancūzų Emmanuelis Macronas ar britų Borisas Johnsonas nesiryžta riboti savo piliečių judėjimo šalyje, tačiau tie nedaugelis išrinktųjų Azijos šalių lyderių, tokie kaip Pietų Korėjos lyderis Moon Jae-inas ar Taivano prezidentė Tsai Ing-wen, vargu ar labai pergyvens, kad žmonės juos nubaus rinkimuose šalyse, kur keli nauji COVID-19 atvejai yra laikomi nacionaline grėsme.
Ir vakcinų atsiradimas vargu ar pakeis situaciją. „Mes turime savo liaudį įtikinti tuo, kad nuo šiol ne naujų atvejų skaičius, o mirtys, kurių sumažėjo dėl vakcinų atsiradimo, yra tai, kas svarbu“, – „Le Figaro“ pripažino aukštas pareigas Singapūre užimantis diplomatas.
Mieste-valstybėje vakcinuoti 80 proc. žmonių, tačiau jie vis tiek lieka uždaryti. Išmokti „gyventi su virusu“, kuris iki pat dabar regione yra vaizduojamas kaip maras, gali būti ta psichologinė siena, kurią gali būti sunku įveikti konfucinėje Azijoje.
