Šie metai yra juodojo vandens drakono metai – tai astrologinis ciklas, kuris numato pokyčius, tačiau su ramybės, jautrumo ir atsargumo prieskoniu. Azijos žmonės ir vyriausybės neabejotinai tikisi, kad būtent taip ir nutiks, tačiau nepastovumas (tiek pačiame regione, tiek ir už jo ribų) sparčiai auga.
Besivystanti Azija per pastaruosius dvejus metus pasirodė palyginus gerai. Žemynas išvedė pasaulį iš Didžiosios recesijos 2008-2009 metais, kuomet 2010 metais buvo užfiksuotas 9 proc. vidutinis ekonomikos augimas. Šį pagyvėjimą Azija sutvirtino padėdama pamatus nuosaikiems ir, reikia tikėtis, tvariems ekonominės plėtros tempams. 2011 metais, nepaisant Europos skolų problemų ir silpno ekonomikos pagyvėjimo Jungtinėse Valstijose, Azijos ekonomikos augo santūriu, tačiau vis dar pakankamai tvirtu tempu ir vidutiniškai siekė 7,5 proc.
Didžiausias ekonominį pavojų regionui kelia tai, kad Europa pateks į finansinius spąstus ir nusiris į recesiją, arba tai, kad JAV ekonominis pagyvėjimas prezidento rinkimų metais tiesiog sustos. Nepastovumas nuo šiol apibrėžia rinkos elgseną ir Azijos rinkos nėra jokia išimtis. Investuotojų nuotaikas apibrėžia kasdieniai įvykiai, o ne ilgalaikės mados.
Jei euro zonos krizė nulems atskirų valstybių bankrotus, užkratas gali išplisti ir į visą likusį pasaulį. Trumpuoju laikotarpiu, išsekus finansams, Azijai ir kitoms besivystančioms ekonomikoms gali būti suduotas stiprus smūgis, po kurio bus smarkiai prislopinta pasaulinė prekyba ir per Europos bankus tekėję investiciniai srautai. Nuo to nukentės ir JAV bankai, kuriems reikia sutvirtinti savo kapitalo pozicijas, kad galėtų sumažinti savo pažeidžiamumą nuo Europos. Taigi bet kokia nauja krizė pakenks pasaulinei prekybai ir kartu Azijos ekonominiam augimui.
Vis dėlto, didžiąja dalimi besivystanti Azija turi mažai išorinių silpnųjų vietų. Daugelis regiono valstybių ir toliau fiksuoja einamosios sąskaitos perviršius, turi nedideles išorės skolas bei gali pasigirti dideliais užsienio rezervais. Daugelis regiono bankų sistemų yra tvirtos, turi dideles kapitalo bazes bei (bent jau kol kas) žemus neapmokėtų paskolų rodiklius.
Ištikus krizei tai suteikia Azijai daugiau manevravimo erdvės. Tikėtina, kad politikai skubiai ir ryžtingai pasinaudos turimomis makroekonominėmis priemonėmis bei bendradarbiaus tarpusavyje su kitais regiono veikėjais. Tačiau mes neturime pamiršti, kad, kaip parodė 2008 metai, Azija nenutraukė ryšių su Vakarais.
Dėl šios priežasties Europos lyderiai turi kalbėti ir veikti atsakingai ir dėti daugiau pastangų, kad išspręstų krizę. Europa neabejotinai turi politinio ir finansinio potencialo įveikti savo sunkumus, o prie problemų sprendimo gali prisidėti tiek Europos, tiek ir daugiašalės finansinės institucijos.
Tačiau greičiausiai yra kažkas, ko Europa gali pasimokyti iš Azijos. Reaguodami į 1997-1998 metų Azijos finansų krizę, regiono politikai pritaikė priemones, skirtas sumažinti, konsoliduoti ir restruktūrizuoti pažeistas finansų sistemas, konkrečiai bankininkystės sektorių. Praėjus dešimtmečiui Azija turėjo pakankamai santaupų ir finansinės erdvės, kad paskatintų spartų ir tvirtą pagyvėjimą, kuomet pasaulinė ekonomika pradėjo strigti. Europa taip pat turi pradėti vykdyti daug pastangų reikalaujančius ir skausmingus sureguliavimo procesus, jei nori bent jau įgyti galimybę sutvarkyti savo finansų sistemą.
Azija taip pat gali prisidėti ir prie pasaulinės ekonomikos pagyvėjimo proceso. Daug taupančios Azijos ekonomikos neabejotinai gali dalyvauti išoriniuose finansinės paramos paketuose. Tačiau geriausia, ką Azija gali padaryti, yra išlaikyti savo tvirtą ekonomikos augimą. Sukurdama naujų augimo galimybių, Azija gali vaidinti vis reikšmingesnį vaidmenį stimuliuojant pasaulinę ekonomiką.
Tai reiškia, kad besivystanti Azija labiau pasistengti iš naujo subalansuodama savo augimą, kad sumažintų priklausomybę nuo eksporto ir padidintų vidaus išlaidas, kas padėtų paskatinti importo paklausą. Vienas didžiausių iššūkių yra išlaikyti nuolat augančią vidaus paklausą, nepaisant tvirtų regiono ryšių su pasauline ekonomika. Šis pasiekimas atneštų naudos nacionalinėms ekonomikoms, paskatintų regioninę plėtrą ir prisidėtų prie pasaulinės ekonomikos augimo.
Jei Azija sugebės įveikti trumpalaikius sunkumus ir pasaulinės finansų rinkos stabilizuosis, regiono laukia šviesi ateitis. Metinis BVP augimas šiais metais greičiausiai išlaikys praėjusių metų impulsą ir viršys 7 proc. Neseniai Azijos plėtros banko atliktas tyrimas prognozuoja, kad iki 2050 metų Azija gali sudaryti 52 proc. visos pasaulinės ekonomikos. Tačiau tai nėra iš anksto nustatytas rezultatas.
Vidutiniu laikotarpiu Azija susiduria su keliais iššūkiais, iš kurių pagrindinis bus didėjanti nelygybė. Spartaus ekonomikos augimo metai iššaukė pajamų skirtumo augimą. Pavyzdžiui, Kinijos miestuose Gini koeficientas (100 balų indeksas, matuojantis pajamų nelygybę) išaugo nuo 1990 metais buvusio 25,6 iki 34,8 2005 metais. Ši tendencija skiriasi nuo 80-ųjų ir 90-ųjų regiono patirties, kuomet spartus ekonomikos augimas buvo lydimas mažėjančios nelygybės.
Dėl to vidinis neteisingumas dabar kelia didelį pavojų socialiniam stabilumui ir gali suvaržyti ilgalaikę augimo perspektyvą. Dėl šios priežasties vyriausybės turėtų siekti užtikrinti, kad augimas yra viską apimantis – atnešantis naudą visiems: tiek moterims, tiek vargšams, ir ši ekonominė nauda pasiektų net ir izoliuotas sritis. Sparčiai senstanti Azijos populiacijai taip pat reikia socialinės apsaugos, o sveikatos apsaugos ir švietimo prieigos gerinimas padėtų atstatyti balansą ir prisidėtų prie pasaulinio pagyvėjimo.
Didėjanti nelygybė yra ne vien tik Azijos problema. Nelygybė Azijoje padidėjo po 1997-1998 metų finansų krizės, ir Europa nėra nuo to apsaugota. Europiečiai taip pat turėtų imtis veiksmų, kad užtikrintų, jog atsigavimas nuo esamos krizės būtų pažymėtas viską apimančiu augimu.
Pradedant drakono metus, geriausias Azijos indėlis švelninant bet kokią potencialią pasaulinę krizę gali būti rami, protinga ir apdairi prieiga, leidžianti tęsti stabilią ekonominę ir vystimosi transformaciją.
Haruhiko Kuroda yra Azijos plėtros banko prezidentas
