Azerbaidžano valdžia vis primena Armėnijai ir visoms kitoms stabilumu Kaukaze suinteresuotoms pusėms, kad išspręs Kalnų Karabacho klausimą jėga.
Azerbaidžano prezidentas, vos tik pasitaiko proga, tiek šalyje, tiek užsienyje kaip užkeikimą kartoja, kad Azerbaidžanas „turi visą teisę išvaduoti okupuotą teritoriją karinėmis priemonėmis“. Tačiau vienas dalykas „turėti teisę“, kitas dalykas – turėti galimybes ir politinę valią tą „teisę“ įgyvendinti.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho yra ne tik dviejų valstybių santykius nuodijanti Pandoros skrynia, bet ir visą Kaukazo regioną destabilizuojantis faktorius.
Konfliktas turi savo istorines šaknis.
Kalnų Karabachas, kuriame daugumą gyventojų sudaro armėnai, dėl Stalino politikos atsidūrė Azerbaidžano sudėtyje. Su tokia situacija armėnai niekada nesusitaikė, bet Kalnų Karabachas yrant Sovietų Sąjungai liko Azerbaidžanui.
Kalnų Karabacho, arba armėniškai Arcacho, problema yra vienas pirmųjų atvirai įsiplieskusių nacionalinių konfliktų buvusioje Sovietų Sąjungoje. Byrančiai imperijai šios problemos išspręsti nepavyko. Azerbaidžano bandymai naudoti jėgą sukėlė tik pabėgėlių iš Karabacho antplūdį ir vis garsesnius reikalavimus mitinguose, vykusiuose Jerevane, leisti Karabachui būti tuo, kuo jis ir „turėjo būti“ – Armėnijos dalimi. Tačiau paprastai teritorinės pretenzijos sprendžiamos tik jėga. Valstybės neatiduoda nė pėdos savo teritorijos be kraujo.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Jerevanas problemą išsprendė radikaliai – karu. Po 1994 metais pasirašytų paliaubų apie devynis procentus Azerbaidžano teritorijos atsidūrė Armėnijos rankose. Formaliai Karabachas paskelbė nepriklausomybę, bet iki šiol jos nepripažino nė viena pasaulio valstybė. Tiesa, Armėnija ne kartą yra grasinusi pripažinti Karabacho nepriklausomybę. Nors tai ir būtų aiškus politinis farsas, toks žingsnis konfliktą su Azerbaidžanu, be abejo, dar labiau pagilintų.
Tai, ko nepavyko išspręsti byrančiai Sovietų Sąjungai – Karabacho problemos, iki šiol beviltiškai bando išspręsti vadinamoji ESBO Minsko grupė. Ją sudaro JAV, Rusija ir Prancūzija, dalyvaujant į konfliktą įsivėlusioms šalims. Nepaisant daugybės susitikimų ir įvairiausių deklaracijų apie referendumus ir plebiscitus, autonomijas ir galimus teritorinius pakeitimus, iki šiol nieko nepasiekta. Azerbaidžanas nesutinka su dalies savo teritorijos atplėšimu, o Armėnija ir toliau tebėra tvirtai įsitikinusi, kad Karabachas istoriškai jai priklauso ir turi priklausyti ateityje.
Kalnų Karabachas tapo vienu iš „įšaldytų“ konfliktų, kuriuos, deja, ateityje, matyt, teks spręsti karu.
Sunku pasakyti, kieno pozicijos yra stipresnės, nes Azerbaidžaną remia Turkija, o Armėnija, kaip ir Rusija, yra karinės Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narė, taigi Rusija, vadovaudamasi organizacijos įstatais, privalėtų Armėniją ginti. Be to, Armėnijoje yra didelė Rusijos karinė bazė, su kurios pajėgomis karo atveju Azerbaidžanui neišvengiamai tektų susiremti. Tačiau tikėtina, kad, skirtingai negu Armėnija ir Azerbaidžanas, nei Rusija, nei Turkija nelies kraujo už savo „globotinių“ interesus. Maskvai toks nesibaigiantis konfliktas yra naudingas, nes leidžia manipuliuoti savo geopolitiniais interesais. Sakykim, karo su Gruzija metu jokio bendro diplomatinio Armėnijos ar Azerbaidžano fronto su Gruzija nebuvo. Kol nebus išspręstas Karabacho klausimas, toks frontas absoliučiai negalimas. Tai taip pat apsukina „Nabucco“ dujotiekio, kurio taip siekia Europos Sąjunga, tiesimą.
O Azerbaidžanas kuo toliau, tuo labiau grasina spręsti klausimą jėga. Jau prieš kelerius metus, išaugus naftoms kainoms, Azerbaidžano prezidentas pareiškė, kad bus labai didinamos šalies išlaidos gynybai – padidinimas viršysiąs visą Armėnijos biudžetą.
Tačiau kol kas tai tik svajonės. Daugumos analitikų nuomone, Azerbaidžano kariuomenė neprilygsta Armėnijos kariuomenei. Azerbaidžanas reiškia norą artimiau bendradarbiauti su NATO. Tačiau, nors Armėnijos demokratija ir turi trūkumų, ją sunku lyginti su autoritariniu Azerbaidžanu, kur net prezidentinė valdžia beveik prilygsta monarchijai, nes prezidento postas faktiškai jau tapo paveldimas ir yra vienos šeimos – Alijevų – rankose. Tiesa, Azerbaidžane formaliai veikia opozicija, bet ir ta opozicija yra paties prezidento sukurta širma Vakarams, taip mėgstantiems demokratiją. Vienas svarbiausių NATO keliamų reikalavimų Azerbaidžanui (kaip ir kitoms glaudesnio bendradarbiavimo siekiančioms šalims) yra demokratiniai pertvarkymai šalyje ir ginkluotųjų pajėgų reforma. NATO ekspertų skaičiavimu, Azerbaidžanas reformuoti savo ginkluotąsias pajėgas – jei tam užteks politinės valios – pajėgs ne anksčiau kaip 2015 metais. Šiuo metu šalies kariuomenėje yra plačiai išsikeroję vadinamieji nestatutiniai santykiai –„dedovščina“, ir kai kuriuose daliniuose, tikėtina, kariai pirma atsuks ginklus į „senius“ ar karininkus, o tik paskui – į priešą.
Taigi, atrodo, kol kas nei karo, nei taikos. Vien karinga retorika ir nuobodžios, niekur nevedančios derybos bei nesibaigiantys Kalnų Karabacho ir Azerbaidžano karių konfliktai prie demarkacijos linijos.
Valentinas Mitė
