Automobiliai, regis, tau nėra tik tema apie kurią gali pasikalbėti su bičiuliais. Ar prisimeni momentą, kuomet automobiliai pradėjo tave žavėti kaip objektas?
Mantautas – Konkretaus momento turbūt nėra. Bet pamenu, jog vaikystėje vaikščiodavau į kioską, esantį šalia namų. Jame už vieną litą galėjai nusipirkti vieną miniatiūrinį automobilio modeliuką. Tad visus sutaupytus pinigus išleisdavau ne ledams ar saldainiams, o toms mašinėlėms. Didžiausias džiaugsmas buvo atrasti identiškas matytoms filmuose! Vėliau ėjo „Hot Wheels“ laikai. Jų kolekciją dar ir dabar kažkur turiu. Ūgtelėjus, sesės draugai paskolino pirmąjį „Playstation“, su kuriuo žaidžiau „Gran Turismo“, „Need For Speed“, „Carmageddon“, „Twisted Metal“. Tuomet automobiliai ir jų kultūra pradėjo žavėti dar labiau.
Ar informacijos rinkimas, straipsnių skaitymas, filmų žiūrėjimas sugebėjo peraugti į šį bei tą daugiau?
Mantautas – „Smokey and the Bandit“, Davidas Haselhofas ir „KITT“. Iš animacinių – „Penkiukė“. Panašūs, vaikystėje per televizorių matyti, serialai žavėjo labiausiai, nes juose pagrindinis veikėjas buvo automobilis. Pasibaigus mėgstamam serialui, eidavau piešti jame jau žinomus ar naujai pamatytus automobilius. Vėliau, kuomet man buvo vienuolika, požiūrį į automobilius ir jų išvaizdą pakeitė „Fast & Furious“. Dabar šis filmas yra „Hate it or love it“ dalykas, tačiau tai formavo nuomonę apie automobilių kultūras, parodė, kokios jos yra pasaulyje. Tuomet atėjo pokytis ir į mano kūrybą: piešiniuose vyravo „drakoniško“ stiliaus automobiliai su milžiniškais, arkose netelpančiais ratais, kėbului per dideliais buferiais ir kitokiais agresyviais elementais.
Vienas iš tavo hobių – automobilių ir su jais susijusių objektų piešimas. Kada įvyko tas lūžis, kuris leido pasakyti – „Noriu pradėti piešti!“
Mantautas – Piešiu nuo tada, kai rankose pajėgiau nulaikyti pieštuką. O jeigu kalbame apie dabartinę mano veiklą, tai užuomazgos buvo kokiais 2014 metais, kuomet užsimaniau automobilių tematikos marškinėlių. Ilgai ieškojau, tačiau viskas, ką radau, buvo „Audi nečiaudi“ stiliaus apranga, kuri, mano nuomone, puikiai atspindi kičą. Tada nusprendžiau pamėginti padaryti dizainą su automobiliu pats. Žinoma, nepavyko – išėjo toks pats nevykęs variantas, kokius matydavau turgavietėse. Tačiau po dar kelių mėginimų pagaliau pavyko padaryti kažką, kas patiktų man pačiam. Ir nors tuo metu buvau JDM fanas, mano pirmasis dizainas yra su BMW automobiliu.
Paieškojus forumuose ir klubuose, kas nori tokių pačių marškinėlių, ir padaręs keliolikos marškinėlių užsakymą, gavau pirmąjį savo darbą. Taip ir prasidėjo dizainų kūrimas marškinėliams, džemperiams, plakatams, vėliau – individualių užsakymų priėmimas. Daugiausiai dirbau su užsienio rinka, nes ten paklausa didesnė, tačiau šiuo metu fokusuojuosi ir į Lietuvą. Žinau, jog lietuviai – tikri automobilių entuziastai ir tikiuosi, jog jiems „
Street Grid“ taip pat patiks.
Pagal kokius kriterijus pasirinkai piešimo techniką? Ar savo idėjas iš pradžių realizavai ant popieriaus lapo ar iškart viską darei skaitmeniniu būdu?
Mantautas – Iš pradžių piešiau ranka, tačiau nepatiko galutinis rezultatas. Po truputį ėmiau keltis į skaitmeną, atradau įvairius šešėlius, naujas linijas. Mane sužavėjo „Digital art“ galimybės, tad čia ir likau. Tačiau kelias iki skaitmenos buvo labai ilgas, ištisus metus piešiau tik ranka. Dabar tik kartais pramankštinu ranką ant popieriaus, tačiau tik savo malonumui.
Pažvelgus į tavo darbus, susidaro įspūdis, jog įkvėpimo sėmeisi iš Japonijos automobilių kultūros. Kodėl? Kas tave joje taip žavi?
Mantautas – Manau, kad pakanka pažiūrėti į penktos kartos „Honda Civic“ hečbeką – jo kėbulo linijos iki šių dienų išliko stilingos. Arba „RX7 FD“ seriją – tai automobilis, kurį japonai gamino nuo 1991 metų ir jam pagal amžių jau laikas būti muziejuje. Tačiau jo paslėptos „Slick“ stiliaus rankelės vėl pradėtos naudoti. Tai nesenstantis dizainas. Ir tokių modelių yra daugiau.
Vis dėlto žavėjimasis japoniškais automobiliais atėjo ir iš žavėjimosi pačia japonų kultūra, anime, muzika, mentalitetu. Turbūt tik Japonijoje galima pamatyti absoliučiai „crazy“ projektų, kurie išeina iš bet kokių dizaino suvokimo ribų. Jie nuolat stebina, būna ekstravagantiški, gal ne visada suprantami mums, europiečiams, bet jų dizaine niekada nebūna nieko nereikalingo.
Ar domėjimasis Japonijos automobilių kultūra paskatino tave įsigyti dabar turimą (gal ir pirmąjį) automobilį?
Mantautas – Dalinai. Kriterijai nebuvo susiję tik su japoniškais automobiliais. Norėjau galu varomo automobilio – „That‘s it“. O jei rimtai, tai ieškojau didžiausios įmanomos nesąmonės, kokią galima rasti lietuviškuose automobilių skelbimų portaluose. Taip mano gyvenime atsirado „Mazda RX-8“. Turbūt daugelis yra pasvajoję ar bent pagalvoję apie šį modelį, tačiau retas drįsta tokį įsigyti. Nuvažiavus apžiūrėti vieną kitą rotorinį egzempliorių, mano sumanymas pasirodė dar genialesnis ir dabar artėja ketvirtas bendras sezonas.
Kaip ir daugelis automobilių tavo piešiniuose, taip ir tavoji „Mazda“ nėra absoliučiai standartinė. Kaip manai, kas tave skatina imtis automobilio tobulinimo?
Mantautas – Stilius. Kad man būtų gražu ir kad kiti galėtų akis paganyti, padiskutuoti. Ir kad galėčiau paburnoti ant savivaldybės, jog mieste per daug „gulinčių policininkų“.
Apie „Mazda RX-8“ sklando įvairiausios kalbos. Kuriuos gandus norėtum paneigti?
Mantautas – Viskas, kas sakoma, yra tiesa (juokiasi). Tačiau dalis mitų egzistuoja tik dėl to, kad žmonės nežino, kaip tinkamai rūpintis tokiu automobiliu. Taip, jam reikia specifinės priežiūros, ir elgiantis su juo kaip su paprastu, vidaus degimo variklį turinčiu automobiliu, tuomet visiems žinomi mitai jūsų neaplenks.
Ar rotorinis variklis buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių panorai įsigyti „RX-8“?
Mantautas – Taip. Nes tai yra fainiausia nesąmonė (juokiasi).
