Net jei esate tik viešojo transporto keleivis, greičiausiai esate atkreipęs dėmesį, kad naujesnių ir brangesnių automobilių žibintų skleidžiama šviesa nuo ratuotų senienų skiriasi tiek ryškumu, tiek atspalviu, tiek apšviečiamu atstumu. Statistinį vidurkį (beveik 15 metų amžiaus) atitinkančių mašinų halogeniniai žibintai greta naujos kartos LED „patrankų“ atrodo, tarsi su tamsa kariautute žibalinėmis lempomis.
Kodėl taip yra aiškėja šiek tiek atidžiau panagrinėjus technikos istoriją. Panašu, kad ir patys automobilių konstruktoriai ilgą laiką žibintus laikė antraeiliu dalyku. Iki XXI amžiaus pradžios tai buvo viena lėčiausiai evoliucionavusių mašinos sistemų. Po to, kai 1913-aisiais metais „Bosch“ oficialiai pristatė automobiliams skirtus elektrinius žibintus, kitas iš tiesų reikšmingas žingsnis žengtas tik 1971-aisiais. Tada tos pačios „Bosch“ inžinieriai surengė pirmosios H4 lemputę su integruotomis artimųjų ir tolimųjų šviesų perjungimo galimybėmis premjerą. Tai tapo automobilių žibintų klasika – halogeninės lemputės buvo ir tebėra nebrangios, o esant reikalui pakeičiamos be serviso meistrų pagalbos. Tiesa, naudojant tas pačias halogenines lemputes daugiau nei metus, jos pradeda blankti, praranda savo pradinį ryškumą. Vidutinis halogeninių lempučių gyvavimo laikas – iki 500 valandų.
Kito revoliucinio proveržio reikėjo laukti dar dešimtmečius. 1991-aisiais 7 serijos BMW modelyje pirmą kartą panaudoti ksenoniniai žibintai. Palyginti su halogeniniais žibintais, ksenoniniai generavo beveik tris-keturis kartus galingesnį šviesos srautą (iki 6000 liumenų), užtikrino efektyvesnį šoninį apšvietimą. Dėl šių priežasčių kartu su ksenoniniais žibintais automobilis privalėjo gauti automatinį šviesos nuotolio reguliavimą bei žibintų plovimo įrangą, todėl jų kaina buvo nekrikščioniškai (nuo 1000 iki 1500 eurų) didelė. Kaip serijinė įranga ksenonai dažnai buvo montuojami tik prabangiausiose modifikacijose, nors papildomos įrangos sąraše jie siūlomi beveik visų klasių automobiliams. Be to, pakeisti šiuos šviesos šaltinius įmanoma tik automobilių servisuose.
Kokybiškai naujas etapas – LED žibintai. Pirmasis serijinis automobilis su LED žibintais – 2006-aisiais debiutavęs „Audi R8“ buvo. Maždaug 1200-2000 eurų mašinų kainas kilstelėję žibintai su šviesos diodais, atrišo rankas dizaineriams, todėl daugelis automobilių įgavo firminius, su niekuo nesupainiojamus „veido“ bruožus, o kelio apšvietimas tapo išmanus. Žibintų sistemos identifikuoja kitus eismo dalyvius (tiek judančius ta pačia kryptimi, tiek važiuojančius priešpriešais) ir kelią apšviečia taip, kad šie lieka siaurame prieblandos koridoriuje ir nėra akinami. Tuo pat metu viskas aplink užliejama tokia šviesa, kokios galėtų pavydėti futbolo arenose vėlyvuosius mačus žaidžiantys atletai. Patys moderniausi LED žibintai netgi siejami su automobilio navigacijos sistema ir automatiškai papildomai apšviečia rizikingas sankryžas bei artimiausius posūkius. Mašinų gamintojai teigia, kad tokie žibintai „dirbs“ visą automobilio naudojimo laiką ir sunaudoti 50 procentų mažiau energijos.
Kadangi LED technologijos pastaraisiais metais ženkliai atpigo, internetas tiesiog knibžda pasiūlymais įsigyti H4 LED lemputes, tinkančias į senų automobilių žibintų lizdus. T. y. investavus keliasdešimt eurų be didesnių pastangų susikurti keliskart galingesnę kelio apšvietą.
Su kolega iš techninių ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ tokio tipo lemputes nupirkome Gariūnų turgavietėje ir per porą minučių įmontavom į garbaus amžiaus „Renault Espace“. Šis 23 metus eksploatuojamas vienatūris neseniai buvo įveikęs privalomąją techninę apžiūrą ir turėjo idealiai sureguliuotus žibintus. Tiesa, dėl garbaus amžiaus ir aplinkos poveikio jų sklaidytuvai buvo virtę matiniais. Žibintų viduje matėsi susikaupusio kondensato lašeliai. Pačios halogeninės lemputės atrodė tokios pavargusios, kad vėlų vakarą migloje spingsojo tarsi elektrifikacijos išvengusios senos bakūžės langai.
H4 LED lemputės senolį „Renault Espace“ iš tiesų pakeitė beveik neatpažįstamai – žibintai skleidė tokį stiprų šviesos srautą, kad lempučių „rokiruotę“ įpusėjus, ant laboratorijos sienos senojo halogeno pėdsakus buvo sunku įžiūrėti. Turguje įsigytų LED apšvietos stiprumas – 15 000 liumenų arba beveik 7 kartus daugiau, nei halogeninės lemputės. Tai lyg ir sufleruoja, kad pakeitus šviesos šaltinius net ir seną automobilį galima priversti „matyti“ taip pat gerai, kaip ir naują, turintį kur kas tobulesnius LED žibintus. Deja, taip sprendžiama tik pusė problemos – kadangi senųjų žibintų reflektorius ir sklaidytuvas nesuderinti su H4 LED, šis šviesos šaltinis spindulį koncentruoja kitoje vietoje ir į aplinką siunčia aiškių kontūrų neturintį, kitus vairuotojus akinantį šviesos „debesį“.
Neatsitiktinai šiuos dalykus yra užfiksavę ir lempučių gamintojai, todėl ant tokių solidžių kompanijų kaip „Osram“ ar „Philips“ gaminių pakuočių yra užrašai perspėjantys, kad su juos draudžiama naudotis viešajame eisme. Be apribojimų H4 LED galima montuoti į miškuose ar laukuose dirbančią techniką.
Kad tokie reikalavimai nėra laužti iš piršto įsitikinome ne tik naudodami techninės apžiūros stoties žibintų patikros stendą, bet ir atlikę nesudėtingą eksperimentą realiomis eismo sąlygomis. Atokiame Vilniaus priemiesčio kelyje išdėliojome iš putplasčio išpjautas ir tamsiais dažais nuspalvintas vaikų figūras, bei paprašėme Dakaro maratonui intensyviai besiruošiančio ralio meistro Vaidoto Žalos įvertinti „patobulinimą“.
Kaip ir buvo galima tikėtis improvizuotą kliūčių ruožą jis įveikė greitai ir be klaidų, tačiau paprašius persėsti į kitą automobilį (turintį originalius LED žibintus ir netgi naktinio matymo įrangą), prasilenkiant su nelegaliais H4 LED žibintais turinčiu „Renault Espace“ net ir Vaidotas nesugebėjo sureaguoti į perdėliotas putplasčio figūras – viena jų buvo sutraiškyta.
„Prasilenkiant su „Renault Espace“ atrodė, kad jis visą laiką spigina ilgosiomis šviesomis – buvo labai nemalonu ir sunku matyti, kas yra mano judėjimo trajektorijoje“, – prisipažino V. Žala.
Saugaus eismo specialistai kaip tik tokias situacijas vadina pačiomis pavojingiausiomis: jei prasilenkiantys automobiliai vienas kito vairuotoją „apdovanoja“ netikėtai dideliu šviesos srautu, akis prie naujų sąlygų prisitaiko maždaug per 10 sekundžių. Vadinasi, maždaug tiek laiko važiuojama itin prastai matant arba visai nematant, kas vyksta kelkraščiuose. Apakintas vairuotojas 20 metrų atstumu nuo priešpriešinio automobilio nemato nieko. Tokiomis aplinkybėmis nepastebimi net atšvaitą segintys ar šviesą atspindinčias liemenes dėvintys žmonės.
Spėjama, kad iki 15 proc. eismo įvykių tamsiuoju paros metu įvyksta būtent dėl vairuotojų akinimo. T. y. kone dvigubai daugiau, nei sukelia girti kelių gaideliai.
