Pasibaigęs antrasis pasaulinis karas automobilių gamintojas paskatino sugrįžti prie savo pašaukimo – automobilių gamybos. Pamirškite karinę techniką, kariuomenei skirtus visureigius ar vilkikus. Atėjo metas atsigręžti į žmones, kurie yra kiekvienos šalies varomasis motyvas.
Antrojo pasaulinio karo iniciatoriams kapituliavus, prasidėjo naujasis etapas. Kiekviena nuo karo nukentėjusi šalis turėjo ne tik suremontuoti valstybės pamatus, bet ir ant jų pastatyti naują ir tvirtą dangoraižį. Natūralu, jog tuomet visuomenė reikalavo pigių, bet elementarių transporto priemonių. Šis visuotinis europiečių reikalavimas pagimdė „Fiat 500“, „Mini“, „Volkswagen Beetle“ ir žinoma – „Citroën 2CV“. Šie automobiliai tapo visuomenės atspindžiu – plačiosioms masėms skirtomis mašinomis. Tuo tarpu savo verslą įkūrę visuomenės nariai džiaugėsi visiškai kitu automobiliu – „„Citroën H Van“.
Nuo pat pirmųjų „H Van“ projektavimo akimirkų, „Citroën“ inžinieriai galvojo tik apie kelis esminius dalykus: jis turi būti pigus, lengvai remontuojamas, talpus ir nepretenzingas. „Citroën“ specialistai norėdami šias savybes įdiegti į naująjį „H Van“, iš pradžių pasinaudojo priekinių varančiųjų ratų platforma, kuri leido suprojektuoti stebėtinai erdvią, kroviniams skirtą erdvę. Juk kuo daugiau daiktų gali pervežti vienu reisu, tuo geriau.
„H Van“ oficialiai buvo pristatytas 1947 metais, praėjus keliems metams nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau įvairiuose šaltiniuose skelbiama informacija teigia, jog tuo André Lefèbvre paliepimą sukonstruoti komercinėms reikmėms skirtą furgoną liepė projektuoti dar 1942 metais.
„Citroën H Van“ formulė buvo išskirtinė dėl dar vienos priežasties. Ši furgono šonai buvo padengti rifliuotais lakštais – anuomet tai buvo visiškai nauja technologija, kurią „Citroën“ inžinieriai nusižiūrėjo nuo „Junkers“ lėktuvų. Šis sprendimas furgonui suteikė papildomo tvirtumo ir tuo pačiu sumažino gamybos išlaidas. Šis technologija buvo būtina, siekiant užtikrinti, kad šoninės plokštės nesusilankstytų, o rifliavimas užtikrino reikiamą tvirtumą iš plonesnio plieno plokščių.
Daugiau iš plieno pagamintų detalių – didesnis svoris, o tai ne pats pajėgiausias variklis kėlė nerimą. „Citroën“ ieškodama būdų kaip palengvinti „H Van“ agregato gyvenimą, sutelkė dėmesį į aerodinamiką.
Būtent dėl šios priežasties „H Van“ furgono priekis ne iš tolo nepriminė šiuolaikinių furgonų. Ypač priekinė, išsikišusi ir netolygiai kampuota dalis leido sumažinti vėjo pasipriešinimo koeficientą. Sumanus inžinerinis sprendimas, kuris estetinį vaizdą vertinantiems vairuotojams suteikė peno pasišaipyti iš „H Van“.
Sulig kiekvienais metais „Citroën“ pristatydavo naują „H Van“ versiją. Tai buvo arba naujas kėbulo tipas arba naujas variklis bei nauji komponentai, kurie leisdavo „H Van“ išlikti konkurencingam. Pavyzdžiui: 1958 metais „H Van“ pajėgė pavežti iki 1500 kilogramų sveriantį krovinį, 1961 metais „H Van“ gavo 42 arklio galias išvystantį dyzelinį variklį, 1963 metais „H Van“ variklių gamoje atsirado naujutėlis benzininis variklis. Kaip ryškiausią „H Van“ patobulinimą galėtume įvardinti hidropneumatinę važiuoklę, kuri į „H Van“ buvo pradėta montuoti 1972 metais.
Nepaisant „Citroën“ automobiliams būdingos išvaizdos, penkto dešimtmečio pabaigoje pasirodęs „H Van“ tapo vienu sėkmingiausiu ir populiariausiu furgonu Europoje. Per keletą dešimtmečių, o tiksliau – iki 1981 metų, „Citroën“ pardavė 473 289 „H Van“ vienetus. Atsižvelgiant į tai, jog šis furgonas buvo parduodamas tik Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje – tai didžiulį įspūdį keliantys skaičiai.
Pasibaigęs antrasis pasaulinis karas automobilių gamintojas paskatino sugrįžti prie savo pašaukimo – automobilių gamybos. Pamirškite karinę techniką, kariuomenei skirtus visureigius ar vilkikus. Atėjo metas atsigręžti į žmones, kurie yra kiekvienos šalies varomasis motyvas.
Antrojo pasaulinio karo iniciatoriams kapituliavus, prasidėjo naujasis etapas. Kiekviena nuo karo nukentėjusi šalis turėjo ne tik suremontuoti valstybės pamatus, bet ir ant jų pastatyti naują ir tvirtą dangoraižį. Natūralu, jog tuomet visuomenė reikalavo pigių, bet elementarių transporto priemonių. Šis visuotinis europiečių reikalavimas pagimdė „Fiat 500“, „Mini“, „Volkswagen Beetle“ ir žinoma – „Citroën 2CV“. Šie automobiliai tapo visuomenės atspindžiu – plačiosioms masėms skirtomis mašinomis. Tuo tarpu savo verslą įkūrę visuomenės nariai džiaugėsi visiškai kitu automobiliu – „„Citroën H Van“.
Nuo pat pirmųjų „H Van“ projektavimo akimirkų, „Citroën“ inžinieriai galvojo tik apie kelis esminius dalykus: jis turi būti pigus, lengvai remontuojamas, talpus ir nepretenzingas. „Citroën“ specialistai norėdami šias savybes įdiegti į naująjį „H Van“, iš pradžių pasinaudojo priekinių varančiųjų ratų platforma, kuri leido suprojektuoti stebėtinai erdvią, kroviniams skirtą erdvę. Juk kuo daugiau daiktų gali pervežti vienu reisu, tuo geriau.
„H Van“ oficialiai buvo pristatytas 1947 metais, praėjus keliems metams nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau įvairiuose šaltiniuose skelbiama informacija teigia, jog tuo André Lefèbvre paliepimą sukonstruoti komercinėms reikmėms skirtą furgoną liepė projektuoti dar 1942 metais.
„Citroën H Van“ formulė buvo išskirtinė dėl dar vienos priežasties. Ši furgono šonai buvo padengti rifliuotais lakštais – anuomet tai buvo visiškai nauja technologija, kurią „Citroën“ inžinieriai nusižiūrėjo nuo „Junkers“ lėktuvų. Šis sprendimas furgonui suteikė papildomo tvirtumo ir tuo pačiu sumažino gamybos išlaidas. Šis technologija buvo būtina, siekiant užtikrinti, kad šoninės plokštės nesusilankstytų, o rifliavimas užtikrino reikiamą tvirtumą iš plonesnio plieno plokščių.
Daugiau iš plieno pagamintų detalių – didesnis svoris, o tai ne pats pajėgiausias variklis kėlė nerimą. „Citroën“ ieškodama būdų kaip palengvinti „H Van“ agregato gyvenimą, sutelkė dėmesį į aerodinamiką.
Būtent dėl šios priežasties „H Van“ furgono priekis ne iš tolo nepriminė šiuolaikinių furgonų. Ypač priekinė, išsikišusi ir netolygiai kampuota dalis leido sumažinti vėjo pasipriešinimo koeficientą. Sumanus inžinerinis sprendimas, kuris estetinį vaizdą vertinantiems vairuotojams suteikė peno pasišaipyti iš „H Van“.
Sulig kiekvienais metais „Citroën“ pristatydavo naują „H Van“ versiją. Tai buvo arba naujas kėbulo tipas arba naujas variklis bei nauji komponentai, kurie leisdavo „H Van“ išlikti konkurencingam. Pavyzdžiui: 1958 metais „H Van“ pajėgė pavežti iki 1500 kilogramų sveriantį krovinį, 1961 metais „H Van“ gavo 42 arklio galias išvystantį dyzelinį variklį, 1963 metais „H Van“ variklių gamoje atsirado naujutėlis benzininis variklis. Kaip ryškiausią „H Van“ patobulinimą galėtume įvardinti hidropneumatinę važiuoklę, kuri į „H Van“ buvo pradėta montuoti 1972 metais.
Nepaisant „Citroën“ automobiliams būdingos išvaizdos, penkto dešimtmečio pabaigoje pasirodęs „H Van“ tapo vienu sėkmingiausiu ir populiariausiu furgonu Europoje. Per keletą dešimtmečių, o tiksliau – iki 1981 metų, „Citroën“ pardavė 473 289 „H Van“ vienetus. Atsižvelgiant į tai, jog šis furgonas buvo parduodamas tik Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje – tai didžiulį įspūdį keliantys skaičiai.
