Po didelių visą dieną trukusių darbų sudėtingomis sąlygomis valstijos laukinės gamtos tarnybos teigė, kad tik 34 iš 226 į krantą išmestų ilgapelekių grindų turėjo pakankamai jėgų, kad jas būtų galima išgelbėti.
„Tuos banginius, kurie buvo pripažinti tinkamais paleisti atgal į jūrą, iškeliame į krantą“, – naujienų agentūrai AFP sakė jūrų biologas Samas Thalmannas (Semas Talmanas).
„Kiekvienas į laisvę paleistas banginis buvo paženklintas, – sakė jis. – Deja, gali būti, kad keli iš jų vėl įstrigs pakrantėje, bet didžioji dauguma jų turėtų išplaukti į jūrą.“
Vietos gyventojai buvo užkloję gyvas grindas antklodėmis ir pylė ant jų vandenį iš kibirų, kad jos nenugaištų, kol atvyks pagalba.
Tačiau daugelis banginių buvo labai blogos būklės.
Iki sutemų daugybė blizgančių juodų žinduolių buvo Ošen Biče, o jų skerdenos žymėjo vandens liniją, kur šaltas vandenynas susilieja su smėliu.
„Deja, šiuo konkrečiu atveju turime didelį mirtingumo rodiklį“, – sakė valstijos laukinės gamtos tarnybos operacijų vadovas Brendonas Clarkas (Brendonas Klarkas).
„Aplinkos sąlygos, bangavimas atviroje vakarinėje pakrantėje, Ošen Biče, neabejotinai daro žalą gyvūnams“, – teigė jis.
Dabar bus dedamos pastangos, kad banginių kūnai būtų saugiai sunaikinti.
Palikti sekliuose vandenyse ar paplūdimyje jie gali pritraukti ryklius ir pernešti ligas.
„Dar daug darbo reikės atlikti šalinant gaišenas“, – sakė S. Thalmannas ir pridūrė, kad iš gyvūnų reikės paimti „vertingų biologinių mėginių“.
Tai galėtų padėti mokslininkams suprasti, kaip ir kodėl „gyvūnai šioje vietoje būna išmetami į krantą“.
„Makvorio Uoste šie banginiai – ilgapelekės grindos – masiškai išmetami į krantą, neabejotinai (yra) tam tikrų vietinių ypatybių, dėl kurių ši vieta ne kartą tapo masinių banginių išmetimų į krantą tašku“, – teigė S. Thalmannas.
Praėjo beveik lygiai dveji metai nuo tos dienos, kai Makvorio Uoste į krantą buvo išmestas didžiausias šalies istorijoje banginių būrys – 500 grindų.
Tuomet nugaišo daugiau kaip 300 žinduolių, nepaisant dešimčių savanorių, dirbusių lediniuose Tasmanijos vandenyse, pastangų juos išlaisvinti.
B. Clarko teigimu, šįkart į krantą išmestiems banginiams sąlygos yra sunkesnės nei prieš dvejus metus, kai gyvūnai buvo „daug labiau apsaugotuose vandenyse“.
„Nerimo signalai“
Mokslininkai vis dar iki galo nesupranta, kodėl banginiai masiškai išmetami į krantą.
Kai kurie teigia, kad būriai nuklysta, kai maitinasi per arti kranto.
Grindos, galinčios užaugti iki daugiau nei 6 metrų ilgio, taip pat yra labai socialios, todėl gali sekti paskui į pavojų pakliuvusius būrio draugus.
Kartais taip nutinka, kai seni, ligoti ar sužeisti gyvūnai išplaukia į krantą, o kiti būrio nariai seka paskui juos ir bando reaguoti į įstrigusio banginio nerimo signalus.
Kiti mano, kad kiek nuožulnūs paplūdimiai, kokie yra Tasmanijoje, iškraipo banginių sonarų signalus, todėl jie galvoja, kad yra atviruose vandenyse.
Vėliausias incidentas įvyko praėjus kelioms dienoms po to, kai Kingo salos, esančios tarp Tasmanijos ir Australijos žemyninės dalies, krantuose žuvo keliolika jaunų kašalotų patinų.
Valstybės pareigūnai teigė, kad tas incidentas galėjo būti „nelaimingas atsitikimas“.
Panašių atvejų dažnai pasitaiko ir netoliese esančioje Naujojoje Zelandijoje.
Oficialiais duomenimis, čia kasmet į krantą išmetama apie 300 gyvūnų, o neretai ant seklumos patenka 20–50 grindų grupės.
Tačiau esant „super būriams“ jų skaičius gali siekti šimtus – 2017 metais į krantą masiškai išmesta beveik 700 grindų.
