Jūs patys atstumiate norinčius grįžti
„Kai Lietuva laimėjo bronzos medalį nugalėjusi Australiją (1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse mažajame finale Lietuvos krepšininkai įveikė Australijos rinktinę ir paliko ją be medalių – red. past.), aš po baltais moksleivio marškiniais (tokia Australijos vaikinų uniforma šiltuoju metų laiku – red. pas.) pasikišau Lietuvos vėliavą. Buvau 12-okas ir tada pirmą kartą supratau, ką reiškia būti lietuviu ir kokia man svarbi yra Lietuva“, – prisimena G. Reisgys ir pradeda pasakoti savo istoriją.
„Aš gimiau Australijoje, nes mano seneliai buvo priversti bėgti iš Lietuvos II-ojo pasaulinio karo metu. Bet gerai prisimenu senelio pasakojimus apie Lietuvą, lankėme su sese lietuvišką mokyklėlę, šeštadieninę lietuvių kalbos mokyklą, tautinių šokių būrelį. Dalyvaudavome demonstracijose prie Amerikos ir sovietų ambasadų, kai Lietuva siekė atgauti nepriklausomybę. Mes džiaugėmės kartu su jumis 1991 metų kovo 11-ąją ir verkėme Sausio 13-ąją. Ir kai jau studijavau architektūrą, atvažiavau aplankyti Lietuvos“, – jausmingai pasakoja G. Reisgys. Antrą karą į senelių gimtinę jis atvažiavo jau baigęs studijas. Tačiau šį kartą kelionės tikslas buvo labai konkretus.
„Norėjau aplankyti archyvus Vilniuje ir Klaipėdoje ir sukaupti kuo daugiau informacijos apie savo senelius, kad galėčiau gauti Lietuvos pilietybę. Anksčiau Australijos piliečiams buvo draudžiama dviguba pilietybė, bet vėliau įstatymus pakeitė. Tiesa, atsisakyti Australijos pilietybės beveik neįmanoma, bet turėti dvigubą pilietybę galima“, – aiškina architektas.
Jis pasakoja, kad Sidnėjuje jo seneliai aktyviai puoselėjo lietuvybę, dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje. Nepaisant to, anūkui tik po kelerių metų atkaklaus beldimosi į visas įmanomas duris pavyko gauti Lietuvos pilietybę.
„Procesas gauti Lietuvos pilietybę nebuvo paprastas, reikėjo įdėti daug darbo, kol suradau dokumentus, kalbėjau ne tik su konsulu Australijoje, bet ir su Migracijos departamento darbuotojais Vilniuje. Tai man nebuvo lengva“, – sako G. Reisgys.
„Ar jūs galite įsivaizduoti jausmą, kai jūsų prosenelių, senelių, o gal ir tėvų gimtinė jūsų nenori? Aš su savo šeima tai išgyvenau – siekėme pilietybės beveik 5-ius metus“, – neslepia apmaudo, kad dėl Lietuvos įstatymų į savo tėvų ir senelių žemę negali grįžti tie, kurie aplinkybėms susiklosčius gimė ir užaugo užsienyje, garsios giminės palikuonis.
„Manu, kad viena didžiausių problemų Lietuvoje – didelis dirbtinis plyšys tarp lietuvių, gimusių ir gyvenančių Lietuvoje ir kitose šalyse. Tai šitos nesąmonės dėl dvigubos pilietybės, kurios tęsiasi jau 7-erius metus. Tai naikina galimybę ir norą sugrįžti į Lietuvą. Jūs apgailestaujate, kad negalite susigrąžinti užsienyje mokslus baigusių ir ten karjerą darančių talentų, bet atstumiate tuos, kurie veržiasi atvažiuoti“, – sako išeivių iš Klaipėdos krašto vaikaitis.
Ne atlyginimas svarbiausia
Žinomas architektas, kurio darbų yra ir Lietuvoje, teigia, kad iš Australijos į Lietuvą atvažiavo dirbti – padaryti to, ko nespėjo bėgti iš savo gimtinės priverstas senelis.
„Sidnėjuje dirbdamas architektu aš gaudavau ne patį geriausią atlyginimą, bet ir ne blogiausią. Bet kai pradėjau gyventi ir dirbi Lietuvoje, buvo žiauriai sunku. Mano kredito kortelė smarkiai nukentėjo. Mano kolegos Australijoje, išgirdę, kokią algą aš gaunu Lietuvoje, juokiasi, bet aš esu kitoks. Aš atvažiavau į savo senelių gimtinę padaryti to, ko jie negalėjo padaryti – dirbti“, – atvirai pasakojo Australijos lietuvis konferencijoje, skirtoje aptarti priežastis, dėl kurių Lietuvos jaunimas, baigęs mokslus svetimuose kraštuose, neskuba grįžti į gimtuosius kraštus.
Jaunas architektas teigia, kad Lietuvoje jis įgijo vertingos patirties. Tačiau dar svarbiau – galimybė dirbti būtent savame krašte. „Alga buvo ne tokia, kokia Australijoje, bet man labai pasisekė, nes dirbau įmonėje, kurioje įgijau labai vertingos darbo patirties su dideliais, įdomiais objektais. Bet man asmeniškai svarbiausia ir smagiausia, kad galiu palikti čia bent mažą savo ženklą.“, – sako G. Reisgys.
Paminklas proseneliams – Klaipėdoje
„Mano senelis ir palaidotas čia. Namie. O Klaipėdos universiteto kieme prieš kelerius metus pastatėme paminklą mano proseneliams, kurie žuvo Mauthauzeno koncentracijos stovykloje ir Sibire“, – sako jaunas architektas ir priduria tikintis, kad jau artimiausioje ateityje pasitraukti iš Lietuvos priverstų mūsų tautiečių palikuonys nebus dirbtinai atskirti nuo tų, kurie gimė Lietuvoje.
„Aš labai tikiuosi, kad iki prezidento rinkimų ar per prezidento rinkimus bus ištaisyta žala, kuri skiria mūsų tautą ir mes visi galėsime būti Lietuvos lietuviai, nes kam kitaip grįžti į Lietuvą, jei jų čia nenori?“, – primena ne vienerius metus užsienio lietuvių keliamą dvigubos pilietybės problemą G. Reisgys.
Žiupsnelis istorijos
Klaipėdoje 2009 me. pastatytas paminklas – skulptūrine granito bei plieno kompozicija „Banga“ (architektas G. Reisgys, skulptorius skulptorius Vytautas Karčiauskas) skirta Martynui Reisgiui ir jo giminei.
Prieš I-ąjį pasaulinį karą M. Reisgys dalyvavo Lankupiuose įsteigtos jaunimo draugijos veikloje, po tarnybos kariuomenėje karo metais, įsitraukė į aktyvią visuomeninę ir politinę veiklą. Kartu su to meto Klaipėdos krašto šviesuoliais – Viliumi Gaigalaičiu, Martynu Jankumi, E. Simonaičiu – vyko į Paryžiuje vykusį ambasadorių konferencijos posėdį, kuriame kalbėta apie Klaipėdos krašto likimą. 1923 m., prasidėjus sukilimui dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, M. Reisgys buvo paskirtas į E. Simonavičiaus vadovaujamą direktoriją. Jis priklausė šaulių sąjungai, dalyvavo „Sandoros“ draugijos veikloje. 1939 m. jis išsikėlė į Didžiąją Lietuvą, į Kuršėnus. 1941 m. birželį jį suėmė naciai. Iš pradžių M. Reisgys kalėjo Oranienburgo koncentracijos stovykloje, vėliau buvo perkeltas į Mauthauseno koncentracijos stovyklą, kurioje mirė 1942 m.
Du jo sūnus – Jurgis ir Anskis – į užsienį emigravo 1944 m., baigiantis II-ajam pasauliniam karui. Martyno žmona Anikė Reisgienė 1948 m. su trimis vaikais buvo ištremta į Krasnojarsko sritį ir ten pasimirė 1958 m. Vėliau jos vaikai emigravo. Vienas M. Reisgio brolių taip pat buvo ištremtas į Sibirą, o vėliau pasitraukė į Vokietiją. M. Reisgio sūnus Jurgis – G. Reisgio senelis – mirė Australijoje 2005 m.
