Dalia KARPAVIČIENĖ
Kelmiškė Gintarė Kazlauskaitė su šeima metus viešėjo tolimojoje Australijoje. Didžiausią įspūdį jai paliko didinga, kartais net bauginanti svečios šalies gamta.
Para ore su keturių mėnesių kūdikiu
Praėjusių metų balandį Gintarė Kazlauskaitė, jos gyvenimo draugas su jų keturių mėnesių kūdikėliu ryžosi nukeliauti į tolimąją Australiją, kurioje jau dešimtmetį gyvena už australo ištekėjusi draugo sesuo.
„Gal ir nebūtume tokiai tolimai kelionei su mažu vaikeliu pasiryžę, tačiau iniciatyvos ėmėsi draugo sesuo. Ji surado ir rezervavo bilietus. Skubiai sūneliui buvo padarytas pasas. Internetu užpildėme prašymą vizoms gauti. Atsakymo sulaukėme neįtikėtinai greitai, maždaug per 48 valandas. Paakinti tokios sėkmės ir iškeliavome“, – pasakojo G. Kazlauskaitė.
Pati kelionė nebuvo tokia sklandi ir paprasta. Iš Vilniaus oro uosto kelmiškiai pirmiausia pasiekė Helsinkį. Po kelių valandų lėktuvas turėjo keliautojus nuskraidinti į Singapūrą. Tačiau tolimesnis skrydis buvo atšauktas, kitą galėjo pasiūlyti maždaug po dviejų parų.
„Jau vakarėjo. Draugas išėjo aiškintis situacijos, o aš su vaikeliu ant rankų ir daiktais likau sėdėti ir laukti oro uoste. Nebuvo jauku, juo labiau kad draugas vis negrįžo. Po truputį oro uostas užsidarinėjo, geso šviesos, tvarkytis ir švarintis pradėjo valytojos. Buvo kilusi mintis: kurių galų iš Kelmės reikėjo važiuoti į pasaulio kraštą?“ – prisiminė kelmiškė.
Šeima, naktį praleidusi viešbutyje, kitą dieną, kad nereikėtų laukti, pasirinko skrydį į Pekiną. Kinijos sostinėje vėl teko lūkuriuoti kito skrydžio į Honkongą apie šešias valandas.
Į Honkongą kelmiškiai buvo nuskraidinti be nuotykių, kaip ir į vieną didesnių Vakarų Australijos miestų – uostą Pertą.
Vien kelionė ore truko beveik 24 valandas. Sėkmingai ne vieną tūkstantį kilometrų įveikė ir mažasis keliautojas. Lėktuvuose kūdikiams įtaisytos specialios kėdutės ir lovelės.
Lietuvoje – varnos, Australijoje – papūgos
„Viskas ne taip“, – pirmąjį įspūdį Australijoje įvardijo Gintarė Kazlauskaitė.
Lietuvoje balandis – pavasario mėnuo, ten – rudens, pas mus varnos, ten – papūgos. Kengūros – kaip naminiai gyvūnai. Žiemą, kai prasideda lietūs, Australijoje karaliauja žalia spalva, kitais metų laikais – ruda. Tik vandenynas ir dangus visuomet vienodai žydri arba mėlyni.
Kelmiškiai viešėjo kurortiniame Esperance miestelyje, jame su apylinkėmis gyvena maždaug 15 tūkstančių gyventojų.
Australija – milžiniška, atstumai tarp didžiųjų miestų – kelios valandos skrydžio. Iki didesnio miesto nuo Esperance – septynių valandų kelias. „Iš tiesų pamatėme tik trupinėlį šio didžiulio žemyno“, – sakė keliautojai.
G. Kazlauskaitei didelį įspūdį paliko akinamo baltumo paplūdimiai, pripažinti vieni iš balčiausių visoje Australijoje, pilni kriauklių ir kriauklyčių. Tačiau yra ir daug įvairiausių suvargusių, menkaverčių krūmokšnių, į kuriuos dėl saugumo geriau nekelti kojos.
„Australijoje beveik visos gyvatės nuodingos. Vieną mačiau kelyje, kitą – sode, prie namų. Mus perspėjo: jei, neduok Dieve, gyvatė įgeltų, kuo skubiau vykti į artimiausią ligonę. Dar ir pačią gyvatę prigriebti, kad medikai žinotų, kokius priešnuodžius suleisti“, – pasakojo kelmiškė.
Vienas procentas nedarbo
Kelmiškiai viešėjo namuose, pro kurių langą matėsi vandenynas.
Iš ryto Gintarė eidavo pasivaikščioti, vežimėlyje veždavosi ir sūnelį. Nepajuto, kaip berniukas išmoko vaikščioti. Australai, pasak moters, labai anksti eina miegoti. Vaikai gulasi septintą ar aštuntą vakare. Greitai sutemsta.
Jaunai mamai malonūs, ramūs būdavo tie rytai. Nors žmonių ir nemažai sutikdavo. Vietiniai mėgsta sportuoti: bėgioja, mina dviračius, plaukioja, galynėjasi su bangomis arba paprasčiausiai stengiasi pajudėti.
Australai – aistringi keliautojai. Beveik kiekviena šeima turi namelį ant ratų. Todėl iškeliauja ilgam, nuo kelių mėnesių iki metų ar dar ilgiau.
„Žmonės, kiek pastebėjau, ten labai ramūs, nesijaudina nei dėl vaikų mokslų, nei dėl savo darbo. Jei iškeliauja, tai ir keliauja. Mokytis ten galima ir internetu, o nedarbas miestelyje, kuriame viešėjome, – vos vienas procentas“, – pasakojo Gintarė.
Daugiausia miestelio gyventojų verčiasi iš turizmo, nemaža dalis jų dirba kalnakasybos pramonėje, važinėja į tolėliau esančias kasyklas. Kalnakasyba yra viena pagrindinių Australijos pramonės šakų, iš kurios galima daug uždirbti.
Australijoje nemažai ir ūkininkų. Kadangi žemė nėra derlinga, tenka apdirbti didžiulius plotus, kad būtų bent šiokia tokia nauda.
„Mums sunku ir įsivaizduoti laukų dydžius, bet su traktoriumi per visą dieną dirbant sklypo pabaigos nepasieksi. Tenka apsisukti pusiaukelėje ir grįžti vakarienei“, – šypsojosi moteris.
Naujieji metai ir 46 laipsniai karščio
Per metus, kuriuos Gintarė Kazlauskaitė praleido Australijoje, oras lepino šiluma.
Tiesa, oro temperatūra labai greitai kintanti. Vieną dieną gali kepinti iki 36 laipsnių karštis, po dienos kitos oras sušyla vos iki 16 laipsnių. Vakarais dažnai kildavo vėjai, temperatūra krisdavo.
Rekordas – 46 laipsniai karščio Naujųjų metų rytą. Buvo neįprasta senuosius palydėti ir naujuosius sutikti labai ramiai. Dėl karščių buvo uždrausti bet kokie fejerverkai.
Australijoje yra dienų, kai dėl tos pačios priežasties į laukus ūkininkams draudžiama važiuoti automobiliais ir kita technika. Tam tikromis valandomis degalinėse nepilama kuro.
Bet gaisrų vis viena neįmanoma išvengti. Informacija apie įsiplieskusią ugnį vietiniai gauna į savo mobiliuosius telefonus, nurodoma zona, iš kurios privaloma evakuotis.
Du lietuviai
Visame maždaug 15 tūkstančių gyventojų turinčiame Esperance miestelyje gyvena du lietuviai.
Be kelmiškės draugo sesers, nuo ketverių metų Australijoje – Romas Padgurskis. 70-metį perkopęs vyras puikiai kalba lietuviškai. Ir pats prieš porą metų lankėsi savo gimtinėje.
Penkeri metai Esperance įsikūrusi lenkė, yra keturi rusai. Dauguma – australai ir anglai. Už maždaug 700 kilometrų esančiame uoste Pertoje lietuvių kur kas daugiau – yra net lietuvių bendruomenė.
