Viename iš “Intro” demonstruojamų videodarbų samprotaujama apie romantiškas vietas. Paties kūrinio autorei atrodo, jog romantiškiausiai laiką galima praleisti, pvz., “Neringos” restorane, tačiau dviems jos pašnekovėms rodosi visai kitaip. Vienos romantinių vizijų įsikūnijimo vieta yra gamta, antrosios - lova.
Kūrinio tikslas yra dekonstruoti melagingą tradicinės visuomenės sukurtą romantiškos vietos mitą. Schema paprasta - moteris visuomet buvo siejama su natūra bei natūriniais veiksmais. Mėnuliu, reprodukcija, iracionaliomis nesąmonėmis, kurių šiaip jau gali tikėtis tik iš gamtos. Tad dvi kūrinio veikėjos (lovos ir gamtos adeptės) turėtų būti suprantamos kaip tradicinės visuomenės aukos: įtikintos ir įtikėjusios. Trečioji herojė yra sąmoninga. Kad neklaustumėte ironiškai, kuo sąmoningas ir nenatūrinis veiksmas yra maisto valgymas, kramtymas ir rijimas, užsiminsiu, kad tam tikruose sluoksniuose “Neringos” restoranas yra laikomas beveik kultūrine institucija, tad buvimas joje greičiau susijęs su politinėmis ir istorinėmis refleksijomis.
Sumanymas, žinoma, geras, bet darbą iš pažiūros visiškai sugadina pernelyg aiškūs, mechaniškai iliustratyvūs argumentai. Kūrinio stuburas pernelyg netvirtas, kad videodarbas galėtų būti pavadintas nusisekusiu feministiniu. Antra vertus, gal tuo jis ir kūrinys (o ne koks mokslinis darbas, manifestas ar protesto akcija), kad labai jau sąlygiškas? Negana to, gal iš tiesų autorė tokiu būdu dekonstruoja pačią romantiškos vietos instituciją? Juk tiek gamtos, tiek lovos, tiek “Neringos” įvaizdžiai savaime pernelyg abstraktūs, jų romantiškumas veikiausiai priklauso nuo aplinkybių, kartu esančių žmonių ir t.t. Tad jei darbu siekiama ne klasifikuoti tam tikras vietas į teisingų ir neteisingų laiko praleidimo formų stalčiukus, bet išryškinti bet kokios klasifikacijos dirbtinumą, darbas visai vykęs.
Tačiau tiems, kurie labiau mėgsta kūrybą, kalbančią už pačią save, siūlyčiau apsilankyti buvusios spaustuvės (Maironio g. 3) antrajame ir trečiajame aukšte (įėjimas iš kiemo) įsikūrusią jaunų Šiaurės Europos menininkų parodą “Meeting place” (“Susitikimų vieta”). Ji nuo 2003-ųjų pradžios keliauja per joje dalyvaujančių autorių šalis, t.y. Švediją, Norvegiją, Suomiją, dabar yra Lietuvoje, dar “važiuos” į Latviją, Estiją, galop grįš į Švediją.
Susitikimų vieta, priešingai nei romantiška, daug labiau susijusi su gyvenimu ir konkrečiomis aplinkybėmis. Ir kūriniai čia gyvi, kai kurie problemiški, kai kurie daugiau formalūs, bet susitikimo įtampa išlaikoma nuo pradžios iki galo. Žiūrisi lengvai ir maloniai (nors nemalonių vaizdų esama, estetinė dimensija taip pat nepamiršta). Pagrindinė tema, rodos, yra tapatybė ir visa tai, kas su ja susiję: politinė, socialinė, ideologinė, materiali ir medžiagiška, galų gale meninė aplinka.
Kjersti Sundland rodo “sulėlintą” moterišką būtybę, vartančią dideles kvailas akis ir retkarčiais suvogruojančią kažką nerišlaus. Arūnas Gudaitis - pro langą lietuviško miesto sutemose nufilmuotą besiplepančių pavojingais laikomų jaunuolių ratelį. Sandis Kondrats eksponuoja metalinį sniego senį primenantį darinį - tarp grubios faktūros rutulių įsiterpęs vienas, pagamintas iš dekoratyvių blizgančių karolių. Helen Torp Andersen ploja beprotiškų katučių; Fredrik Raddum šuo-atradėjas (norvegiška atradėjų Nanseno, Amundseno ir t.t. tradicija) melancholiškai plastikiniame lauže kepinasi nutįsusį kaulą; Alma Skersytė viešina lietuviškos architektūrinės vaizduotės artefaktus (fotografijų ciklas). Ir taip toliau.
Labai norint galima būtų įvesti skiriamąją zoną - skandinavišką ir baltišką (versus vakarietišką ir posovietinę), bet, tiesą sakant, šie skirtumai (kurie, žinoma, egzistuoja - vieni menininkai yra ryžtingesni ir artikuliuoja aiškiau, be to, “šauna” konkrečiai; kiti labiau mėgsta po temą kapstytis per aplinkui, pasitelkdami gana margus įvaizdžius) visai nėra svarbūs. Viena iš nedaugelio parodų, kur norisi aptarinėti ne meninį matymą, bet jo rezultatus. Žanrai: fotografija, tapyba, skulptūra, piešinys, videodarbai, animacija, instaliacija.
