Sėdžiu namie ir per radiją girdžiu, kad 15 Lietuvos dviratininkų ruošiasi pakartoti Žygimanto Augusto žygį. T.y. nuvažiuoti kelią, kurį šis kadaise šalia Barboros Radvilaitės karsto nuėjo nuo Lenkijos iki Lietuvos. Kiti lietuviai skrenda kaip Darius ir Girėnas. Žinoma, labai įdomu, kai, užuot bandžius padaryti ką nors nauja, gaminami valstybingumo vaiduokliai.
Gal tai vasaros ir garsiai nuskambėjusios (protą sujaukusios) Mindaugo šventės padarinys? Valstybinio reprezentatyvumo viruso apimtas ir šios savaitės menas. Tiksliau tarus, tai, kas iš jo liko. Pusė galerijų atostogauja (“Akademijos” g. - remontas), pusė nekeičia parodų, menininkai taip pat atostogauja (praėjau pro ŠMC kavinę, joje daug nematytų veidų, visi kiti - gerokai praretėję). Ką galima pamatyti kitur?
Jonų galerijoje (buvusi Medalių) - grupės “A” paroda, skirta karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. Kodėl grupė “A”, neklauskit. Nors tai galbūt geriausia parodos dalis, apžiūrėjus pačią ekspoziciją. T.y. galvojimas, ką toji “a” galėtų reikšti, atsakymai, beje, peršasi labiau agrariniai. Vis dėlto greičiausiai “a” yra “akvarelė”, nes grupės “A” eksponuojami darbai sukurti akvarele. Tai nulietos įvairiaspalvės skaisčios abstrakcijos, vietomis yra figūrinių užuomazgų, pvz., rūstus, bet orus ir tikrai kilnaus senovinio lietuviškumo Mindaugo veidas (Ž. Liugailaitė).
Aleksandro Vozbino tapybos paroda taip pat antrina savaitės temai. Ji vadinasi “Nuo pagonybės iki baroko” ir rodoma UNESCO gal., prie pat Jonų. Vozbinas yra profesionalus tapytojas, nesvarbu, kad kiek įmantrus, ir todėl jo paroda tapybiškiausia ir šia prasme meniškiausia šiai savaitei. Daug maloniai ir riebiai drobe slidinėjusio dažo, ekspresyvūs ir energingi gestai, spalvų paletė driekiasi nuo purvinai rausvos iki dvokiai mėlynos, pakeliui rudumo ekskursai. Siužetai gana linksmi, pakinkyti religiniai hierarchai, išdarkyti kūnai, moteriški lyties požymiai, peraugantys į gyvūnų formas ir atvirkščiai. Pav. formatas tinka kabėti salone, parduodama.
Nebuvau, bet girdėjau, kad Vilniaus paveikslų galerijoje ir Radvilų rūmuose pasirodė nauja paroda. Tai “Lietuvos valstybės kūrėjai”, portretai, prasidedantys XVI ir pasibaigiantys XX amžiaus I puse. O Signatarų namuose (Pilies g. 26), be laikinai veikiančios “Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui 15 metų” (iš fotografo Raimondo Urbakavičiaus archyvo), susidedančios iš daugybės nedidelio formato nuotraukėlių, suklijuotų į stendus, yra ir visai smagi nuolatinė Vasario 16-osios signatarams skirta ekspozicija ir anų laikų dvasią atkuriantis kambarys (tiesa, visa kuo, net gidės pasakojimu, labiausiai orientuojamasi į istoriškai angažuotuosius, o ne estetinių formos malonumų beieškančius, tad rekomenduotina ne bet kam ir geriau edukaciniais sumetimais). Signatarų portretus nutapė vienas nūdienis tapytojas. Turint omenyje “Lietuvos valstybės kūrėjus” bei kartojimosi tendencijas gali būti įdomu palyginti atvaizdų ir vaizdavimo evoliuciją.
Įdomiausia valstybingumo savaitės paroda - Vilniaus Rotušėje. Tai Genovaitės Kazokienės surinktos ir Lietuvai dovanotos Australijos lietuvių menininkų darbų kolekcijos iš Lietuvos dailės muziejaus fondų paroda. Joje aptikau vieną simptomišką darbą, visiškai patvirtinusį blogiausius įtarimus apie lietuviškos kultūros vystymąsi, nors, žinoma, autorė to turbūt neturėjo omenyje. Kūrinys vadinasi “Jaunystės prisiminimais”, Australijoje gyvenanti Aldona Zakarauskaitė sukūrė įtaigų ir kokybišką koliažą, kiek makabrišką, žvelgiant iš dabarties perspektyvos. Kūrinys yra juodas, ne juodut juodutėlis, vis dėlto niūrus. Iš laikraščių iškarpytos žmonių kūno dalys ir veidai jungiasi į ritualinį šokio siautulį. Vietomis tamsą praskrodžia geltona/žalia/raudona herojaus ryšima juosta ar herojės ant galvos dėvima karūna ar pan. Užtemusiame horizonte teka geltonos/žalios/raudonos aušros juosta. Matyti, kad daugiau nieko, išskyrus valstybingumą, šiame krašte ir nėra. Parodoje rodomi ir kitų autorių darbai, daugelis jų - abstrakcijos, susijusios su Australijos lietumi ir kitais ornamentais. Labai įdomus ir modernus Henrikas Šalkauskas, žaidžiantis geometrija ir tušu, kiek hieroglifiškas.
Šiuolaikiniame meno centre - “Kylant žemyn”, vienintelė lietuviška ekspozicija (aut. Gintaras Kuginys ir Linas Rimša), iškrinta iš savaitės konteksto. Urbanistinė architektūrinė vizija iš dehumanizuoto metalo ir elektrinio garso, šalta, tiksli, minimali - iki rugpjūčio 16 d.
