Buvau sumaniusi apsilankyti gintaro muziejuje-galerijoje ir pasižiūrėti, kaip VDA studentai modeliuoja Lietuvos auksą. Tačiau parodai nėra lemta būti aprašytai.
Tikriausiai dėl gintaro rinkos dėsnių (tik įėjus į galeriją į mane nukrypo kolektyvinis ir labai koncentruotas gerokai išsigandusių ir liūdnų japoniškų akių žvilgsnis), paroda jau yra nukrapštyta nuo stiklo stendų ir veikiausiai sugrąžinta teisėtiems savininkams. Ir tai labai puiku, atsižvelgiant į ekspozicijos liekanas, kurias dar spėjau pamatyti. Iš nuobodžių gintarinių krešulių ir pompastiškų inkrustacijų galima nujausti, kad Lietuvos juvelyrika kol kas tikrai nežada nukonkuruoti indiško sidabro lobynų (ką jau kalbėti apie modernų dizainą. O, tiesą sakant, ir kalbėti nėra ką, jau geriau apie virtuozišką tradicinių Velykų margučių marginimą, žr. parodėlę Mokytojų namuose ir pan.).
Palikime nuošaly dar vis skendinčią jubiliejiniame ūke Dailės akademiją bei Velykas, ir eikime prie naujienų. Dvi visai šviežios parodos - Barbaros Klemm fotografija “Prospekto” galerijoje (“Tranzitas Europa”) ir Lenkų instituto Vilniuje suorganizuota “Tarpukario Vilniaus grafika” galerijoje “Arka”.
Parodos, iš pirmo žvilgsnio, abi vienodai vidutinės, labiausiai skiriasi eksponatų data (aktualus pasaulis ir tarpukaris), erdve (beveik visas pasaulis ir Vilnius su apylinkėmis), technika (fotografija ir grafika). Ir B. Klemm, ir tarpukario Vilniaus grafikų darbai patogiausiai žiūrisi kaip dokumentai. Pirmoji rodo Madonną, besigėrinčią madų šou, Paryžiaus viduriniojo luomo miestietes ir valkatą, Kauno mokinukus ir pan.; antrieji - ir šiandien tebelinksniuojamą Ostra Brama, Vilniaus Katedrą - remontuojamą ir ne, Vilniaus gatveles ir kitus panašius istorinės reikšmės objektus.
B. Klemm yra garbinama Vokietijos fotografė, gavusi ne vieną premiją ir saugoma ne viename muziejuje, pavyzdžiui, Berlyno galerijoje, Modernaus meno muziejuje Frankfurte prie Maino ir t.t. O Tarpukario grafikos parodoje eksponuojamas pats garsusis Vilniaus grafikos mokyklos pradininkas Jerzis Hoppenas ir dar keli neblogai žinomi ano meto kūrėjai. Ir labiau įsižiūrėjus į visų šių žmonių darbus išties galima maloniai praleisti laiką, tik, žinoma, reikia jo turėti. Antraip - nesistengiant įsižiūrėti - savaiminis įspūdis tikrai nepritrenks.
Sakykime, B. Klemm. Tyčia pasižiūrėjau, ką gi ši autorė užfiksavo Lietuvos miestuose. Ogi visiškai nieko. Kažkokią niekuo neypatingą gatve bežengiančią ką tik susituokusią porelę ir nuo šaligatvio juos stebinčią niekuo neypatingą stambių paauglių gaują. Tris berniukus, ramiai ir snaudulingai berymančius prie parduotuvės. Ir taip toliau. Nieko sensacingo, nieko nelaukto ar bent jau šiek tiek netikėto. Dar tiksliau - tik tai, prie ko vietinio statistinio piliečio akis ir taip yra pripratusi. Vis dėlto bežiūrint, visi veikėjai, šešėliai, švieselės, akių, veidų ir kūnų posūkiai, architektūrinės detalės ima dėliotis į nepaprastai logišką ir racionalų vaizdo spektaklį, netgi gracingą šokį. Žmonės virsta didelio plastinio sumanymo statistais, kiekviena fotografija - elegantišku pastatymu, tiksinčiu gero laikrodžio tikslumu. Ir nebesvarbu, kas yra fotografijų herojai - ar nežinomi įvairių šalių piliečiai, ar pop- bei topžvaigždės a la Claudia Schifer, ar politikai kaip Helmutas Kohlis ir t.t.
Pradėti gėrėtis grafika šiek tiek sudėtingiau. Įdomiausia turėtų būti istorikams, grafikams, Vilniaus patriotams ir tikriausiai lenkų turistams. Kitaip tariant, istorinės tiesos beieškantiems. Tiesa, parodoje taip pat galima aptikti ir visokių juokingų vaizdų bei detalių, būdingų visiems be išimties kūriniams. Dabar jau sunku pasakyti, ar ketvirtajame dešimtmetyje dangus virš Vilniaus nuolat buvo aptrauktas grėsmingais audros debesimis, ar menininkai taip reiškė romantiškai dramatiškus miesto ir savo išgyvenimus. Ir ar Vilniaus apylinkėse bevaikštančias poreles persekiojo nuogi vaikiūkščiai. Kaip nesyk, taip ir čia, situaciją aktualizuoja ekscentriškos detalės.
