Skandalingai pagarsėjusi Vilniaus galerija “Maldis” surengė reabilitacinį seansą. Tik spėjusi nukabinti - taip ir liko neaišku: tikrus ar suklastotus - Antano Samuolio paveikslus, skubiai susisaistė su 210 metų jubiliejų švenčiančia Vilniaus dailės akademija.
Ir negerų prisiminimų kvapą užgesinti nusprendė iškart keturiais tikrais ir garbiais šių dienų Akademijos klasikais: Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos (1941-1996) pavardėmis bei darbais.
Tapybos paroda pavadinta “Prieš trisdešimt metų” kolegei tuoj pat priminė Alexandre’o Dumas “Po dvidešimties metų”, o parodos autoriai atitinkamai tris ar keturis muškietininkus. Ir išties - pasižiūrėjus parodą (ir ypač palyginus su Šiuolaikinio meno centre eksponuojama jaunųjų VDA auklėtinių tapyba), susidaro įspūdis, kad nuniokotame šiuolaikinio meno peizaže jie vieni dar vis garbingai mojuoja teptukais tikėdami tuo, ką daro.
Tiesa, prieš trisdešimtį metų, tuomet dar ne klasikai, surengę bendrą parodą Dailės fondo salone šie autoriai laikyti išsišokėliais. Tiek politiniais (paroda svarstyta CK), tiek meniniais (gerokai išsprūdo iš tuometinės tapybos kanonų). Tačiau to net nėra ko lyginti su šiandieninių jaunų tapytojų kuriamu peizažu (vėl paroda ŠMC) - jis nei skandalingas, nei išsišokėliškas; apskritai kol kas nei šioks, nei toks. Dar daugiau - patys “avangardiškiausi” jaunųjų kūrėjų darbai ŠMC - pavyzdžiui, didžiaformačiai hiperrealistinės plakatiškos manieros tapiniai, vaizduojantys miesto kultūrą (tai, ką laikome miesto kultūra - pramonę, kavines ir barus, reklaminius užrašus, greitą maistą, popstilių…) - galima atrasti ir “Maldyje” rodomose 8 dešimtmečio pradžios drobėse (o kur dar laiko prikabintas nostalgijos prieskonis!)
Beveik taip pat, o vietomis ir dar geriau (be šiandieninio nuobodulio): A. Šaltenis vaizduoja troleibuso stotelę, virpančią mėlynais mechaniniais tonais, ir pasipūtusias proletares, šleikščiai žalią klozetą, kriauklę, klozetan vemiančią būtybę; K. Dereškevičius - vyrus, moteris ir interjerus, pasipuošusius moderniomis (tikromis arba kuo tiksliausiai perpieštomis) modernių miesčioniškų prekių (vynas “Cabernet”, sūris “Naujasis Lydytas” ir pan.) etiketėmis, gašlias ir goslias vartojimo (žmonės maistą, žmonės žmones) scenas; A. Kuras - įvairiausius senus, nudrengtus daiktus, puodus, virves, skarmalus, tiesiog daiktus, išryškindamas jų surūdijimą, apiplėkimą, apsilupiojimą, žlugimą ir visokį kitokį nykimą, kartais moteris - kaip iš viduramžių vienuolių gąsdinimų - po išore slypi tik gleivės, skysčiai ir kiti nemalonūs dalykai.
Skirtingiausias ir nelabai įprastas (kai kam turbūt visai nematytas) - A. Švėgžda. Nemaloniai akį rėžiančių spalvų, judrūs, net rėkiantys avangardiniai tapybos eksperimentai. Beprotiškas šokis, plastmasiniai daiktai.
Tai, kad visi šie paveikslai geri savaime - nekyla jokių abejonių. Tačiau dar įdomiau į juos žiūrėti prieš tai apsilankius šiuolaikinės tapybos dirvonuose. Mat tuomet akivaizdu, kad prieš akis - vieno lietuviškos tapybos amžiaus aukso fondas. Tiek plastikos, tiek motyvų, tiek pačių tapytojų “užsidegimo” požiūriu. Tinka ir pavieniui, ir ekskursijomis.
