„Erdvė, plokštuma, kūnas“ – Lietuvos grafikų ir skulptorių paroda, surengta Lietuvos dailininkų sąjungos, vykstanti Šiuolaikinio meno centre. Kaip ir dera elgtis tokioje vietoje, rengėjai siekia ją pristatyti šiuolaikiškai. Apie parodą rašoma, kad ji ne šiaip rodo, bet „tyrinėja“ dviejų meno rūšių bendrumus ir skirtumus, o taip pat turi ir konceptualią trijų dalių – erdvės, komunikacijos ir kūno – struktūrą.
Realybėje viskas atvirkščiai: „Erdvė, plokštuma...“ išsiskiria eksponatų gausa ir nekonceptualumu. Pretenzijos į šiuolaikiškumą, savo ruožtu, yra viešųjų ryšių dalis; jos neturi nieko bendro su tikrosiomis LDS pažiūromis, bet yra skirtos įrodyti šios organizacijos pozityvumą, nestagnaciją ir teisę administruoti ŠMC.
Vis dėlto, nors parodos koncepcija ir pati paroda gyvena atskirus gyvenimus, nors parodos rengėjai kalba, patys nelabai kreipdami dėmesį į tai, ką sako (ir painioja plokštumą su komunikacija, jei atkreipėte dėmesį į ryšį tarp parodos pavadinimo ir jos konceptualios struktūros dalių), į šitai dar būtų galima pažiūrėti pro pirštus; LDS tikslus įrodyti savo pozityvumą, nestagnaciją ir teisę administruoti ŠMC laikyti nepasiektais, vietoj to tarti, kad „Erdvė, plokštuma...“ yra tipiška kolektyvizmo principais grįsta didžioji paroda ir ramiai pasinerti į eksponatų apžiūrinėjimą.
Tačiau net ir tuo atveju paroda nenusipelno pagyrimo. Nes jos didžiulė kolekcija atrodo surinkta be jokių kriterijų, talpinanti tikriausiai visišką pastarųjų metų viską, pradedant (laimei) pačiais įdomiausiais ir dėmesio vertais, bet užtat baigiant pačiais niekingiausiais, labiausiai apgailėtinais, buvimo jokioje meno erdvėje nevertais pavyzdžiais. Ir ne technika čia kalta, kaip teigė kolegė.
Kodėl LDS neturi jos nediskredituojančių, o tegul specifinę, bet vis vien kokybę garantuojančių atrankos kriterijų (neturi, veikiausiai, todėl, kad institucijos galiai pademonstruoti reikia ne kokybės, o kiekio) yra tik pusė klausimo. Dar reikėtų klausti, kodėl kai kurie menininkai, oficialiai arba neoficialiai, plastiškai ir ideologiškai nepritariantys konservatyviai, modernistinei, nacionalistinei, antivakarietiškai, ksenofobiškai, tikriausiai homofobiškai ir panašiomis kryptimis orientuotai dailininkų sąjungos ideologijai, ramiai eksponuoja savo kūrinius po LDS vėliava, leisdami šiai disponuoti jų vardais. (Ar todėl, kad priklausymas dailininkų sąjungai suteikia socialines garantijas? Gal dėl to, kad pasirinkimas, ką atstovauti, Lietuvoje atrodo nesvarbus? Galbūt dar dėl nežinia ko?).
Žinoma, tai, kad dailininkų sąjungoje randasi vis daugiau su šiuolaikiniais kultūros kontekstais susipažinusių ir juose dalyvaujančių menininkų darbų, galbūt paspartins nesąmoningą ir neartikuliuotą senų LDS struktūrų atsinaujinimo metamorfozę. Bet dėl visuotinio apolitiškumo tai truks ilgai, ir, galų gale, niekas apie tai taip ir nesužinos.
Nepaisant visko, sykį nuėjus, parodoje, kuri jos rengėjų ir dalyvių dėka skendėja visiškoje neartikuliacijoje, neapsisprendime ir netobulume, laiką galima praleisti gana įdomiai. Be abejo, susipažįstant su tais įvairiais, pradedant įdomiausiais ir vertais dėmesio, baigiant pačiais niekingiausiais menininkų darbais. Įvairovę galima iliustruoti štai tokiais pavyzdžiais (eilės tvarka atsitiktinė):1 iliustr„Narstinys“ (aut. LDS pirmininkas Vaclovas Krutinis) – iš medžio išdrožtos ir į rezginėlį sunertos grotelės – dekoratyvi forma;
2 iliustr„O žiedai yra augalo dauginimosi organas“ (aut. Nijolė Vilutienė) – erotinė instaliacija, vielinis žmogaus kūnas su ertme ant pilvo ir šiek tiek pornografiški raudonos spalvos žiedų piešiniai – fantazija;3 iliustr„Žaislas“ (aut. Mindaugas Tendziagolskis) – vienas iš kraupių, be didesnės fantazijos pagamintų „žaislų“ serijos, aplink savo ašį besisukantis vežimas-ginekologo kėdė ir stenėjimo garsas iš video – bausmės baimės už lytinius santykius inkarnacija (Freudas);4 iliustr„Vizija“ (aut. Gitenis Umbrasas) – atkurta šv. Pranciškaus vizija, t.y. nukryžiuotas Jėzus Kristus – ateityje jis taps aitvaru, skraidys Lietuvos danguje, vėliau jį greičiausiai priglaus Bernardinai;5 iliustr„Žiemos sodai“ (aut. Dovilė Tomkutė) – skaitmeninės grafikos kūriniai, kičo grynuoliai, kurie galėtų tapti saldainių dėžučių viršeliais, juose mėnulio nušviestame peizaže vaikštinėja ir gulinėja botičeliškos mergaitės baltais peniuarais ir aukso apsiaustais – šių darbų atsiradimas prestižinėje meno parodoje yra nepaprastas įvykis;6 iliustr„Diktatūra ir demokratija (D&D)“ (aut. Redas Diržys) – Valdo Adamkaus ir Aleksandro Lukašenkos atvaizdai ant sienos ir nutrupėjęs tinkas – susirūpinęs;7 iliustr„Už ribos“ (aut. Kazimieras Sigitas Straigis) – skulptūra, suoliukas-valkata, ištiesęs gražiai išskaptuotą didelį delną, kuriame įdėta centų, kaštonų ir kryželis iš sudžiūvusių žolės stagarėlių – socialinė tematika;8 iliustr„Degtukai“ (aut. Kęstutis Grigaliūnas) – 30 estampų, kiekvienas jų atsiduoda industrine revoliucija, senais fabrikais, senais laikraščiais, juoda spalva, istorija, o taip pat ir dabartimi bei ironija – vis dar postmodernus;9 iliustr„Mėgaudamasi savimi ir savo vonios kambariu“ (aut. Eglė Vertelkaitė) – kaip visuomet, įžūlios ir makabriškos, moterys daro ką nori, fonas suliniuotas, net spengia – feministiška;10 iliustr„Šilta šilta“ (aut. Evaldas Mikalauskis) – trijų grafikos lakštų serija, juoda spalva, vaikas duoda ranka suaugusiajam – perversiška, kraupu ir gilu;11 iliustrir, žinoma, Laisvydė Šalčiūtė, išraižiusi medį skorpionais ir mikėmis pūkuotukais nukarusiomis krūtimis, puikus darbas, kurio pavadinimo neužsirašiau;
ir, žinoma, daugelis kitų.
Paroda veiks iki balandžio 30 d.
