Yra toks optimistinis reiškinys, vadinamas produktyvumu. Pavyzdžiui, produktyvus tapytojas Linas Katinas, per apytiksliai pusmetį rengiantis jau trečiąją savo personalinę parodą. Dviejose paskutinėse parodose buvo rodomi vien nauji darbai (o lietuvių dailininkams, kaip žinia, labiau būdinga gyventi ir mėgautis praeities palikimu ir pasiekimais)!
Tiesa, ką čia “buvo rodomi” - viena paroda ir dabar puošia galerijos “O 11” sienas. Vadinasi “Nepageidaujami spalvų mišiniai”.
Tapiniai, beje, visai neatrodo tokie skandalingi ir nepageidautini, kaip skelbia parodos pavadinimas ir ką, jį išgirdus, ima vaizduoti vaizduotė. Spalvos (mėlynos, oranžinės, žalios ir t.t.) juose kiek ryškokos ir kartais, remiantis senuoju dermių supratimu, turėtų viena kitai priekaištauti, tačiau L. Katinas pernelyg ilgai eksperimentavo tokiais dalykėliais, kad suklystų.
Iš tiesų šie jo mišiniai dvelkia kuo gryniausia harmonija ir tyra ramybe (sakau “mišiniai”, nes spalvotų vaizdų paprasčiausiai neišvysite - nors pavadinimai mini ir žąsį, ir zuikį, ir radioaktyvią saulę, ir dar kitus dalykus - tapytojas visuomet labiau linko į abstrakciją, o ši paroda ne išimtis).
Tačiau kaip tik čia pasitaiko proga išsakyti šiokį tokį susirūpinimą. Mat kuo produktyviau dirba L. Katinas, tuo labiau iš jo darbų sklinda tas įkyrus ir infantilus tyrumas bei nesuinteresuotas (aišku, žiūrovu) džiugesys. Suprantu, kad šioje parodoje neva (kvailai) pokštaujama: tą liudija ir Viktoro Liutkaus anotacija, aptinkama galerijoje ant stalo.
Bet juokas neima - įspūdis toks, kad mišinių autoriaus gyvenime neliko jokios realybės, išskyrus sugebėjimą derinti spalvas manant, jog tai linksmina ir kitus žmones. Paveikslai paprasčiausiai nesišneka su žiūrinėtoju - net neturi jam ką pasakyti. Jų formalioje patirtyje nėra nieko, kas galėtų “užkabinti” gyvą žmogų, nurodyti į kažką suvokiamo ar nujaučiamo; galų gale - sudominti. Pašmaikštavimai pavadinimuose gal ir suprantami jų kūrėjui, bet nuo bendrapilietiškos (pa)sąmonės nutolę kaip kokia estų kalba.
Apibendrinant - malonu, jog L. Katinas vis parodo kažką nauja (vienas mišinys sukurtas dar tokiais trumpais 2003-iaisiais), bet tai labiau primena užsispyrusį sukimąsi ratu aplink nesikeičiantį centrą.
Žinoma, paroda žiūrisi visai maloniai ir vis dėlto garantuoja pakankamą meno lygį. Spalvos yra ne tik ryškios, bet ir šiltos bei linksmos. Katinas drobės nedengia storais ir slegiančiais dažų sluoksniais, tad jo kūriniai lengvi ir neįpareigojantys - ypač minėtieji, niekaip neįrėminti, tarpusavyje besijungiantys natūraliai netvarkingos drobės kraštais, niekuo neprimenantys “rimtos” parodos. Nieko nepadarysi, kad toks įspūdis ir telieka. Ir autoriaus produktyvumas čia visai neguodžia.
