Gerbiamoji Kolege,
Atleiskite, kad įsiterpiu į Jūsų privatų pokalbį su žinomais kultūros ir visuomenės žmonėmis, pasirašiusiais kreipimąsi „Neišduok“. Nesu toks populiarus ir svarbus žmogus, kaip Jūsų dėmesingai užkalbintieji, todėl natūralu, kad ir Jūsų reiklių klausimų nesusilaukiau, nors tą kreipimąsi pasirašiau taip pat. Kadangi Jūsų „atviruke“ iškelti retoriniai klausimai atsakymų nereikalauja, juos pateikia Jūsų teksto kontekstas, pasijutau netiesiogiai saistomas kai ką pastebėti, kas, man regis, liko anapus Jūsų žvilgsnio ir taip aiškiai pateiktų vertinimų.
Pradėsiu nuo to, kad asmeniškai mes nesame pažįstami, turbūt nebuvome niekad nė susitikę, tačiau Jūsų straipsnius įsidėmėjau dar nuo tų laikų, kai pasirašinėdavote juos „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės titulu. Dažnai su Jumis sutikdavau, kartais – ne. Tačiau man imponavo ir ligi šiol imponuoja aiškiai juntama Jūsų žurnalistinė pastanga nesiduoti nešamai „pasroviui“. Kadangi niekas žmogaus tiek neužmigdo ir nesustingdo, kaip plaukimas pasroviui. Esu įsitikinęs, kad nei plaukti su minia, nei stovėti šalia jos, bet eiti prieš srovę yra piliečio uždavinys. Niekas žmogaus tiek neprablaivo, kaip jausmas, kad eini prieš srovę. Todėl mūsų prisitaikėliškumo laikais žmogiškosios vertės požymis yra sugebėjimais laikytis savo įsitikinimų – ne įžūliai ar užsispyrus (tai tik apsigavimas, bet ne drąsa), ne keršijant, bet tiesiog todėl, kad tuo tiki.
Todėl aš neabejoju, kad ir savo „atviruką“ pasiuntėte iš įsitikinimo, ne dėl kitų priežasčių, kurias mini kai kurie Jūsų straipsnio komentatoriai. Gerbiu Jūsų teisę taip vertinti, tačiau nenorėčiau sutikti, kad Jūsų pristatyta vertinimo perspektyva aprėpia tikruosius motyvus, paskatinusius žmones tą kreipimąsi pasirašyti. Mažų mažiausiai bent jau mano motyvai buvo visiškai ne tie, kuriuos Jūs bandote priskirti kreipimąsi pasirašiusiesiems, esą jie įtarinėja tautiečius „vien todėl, kad žmogus dirba tą ar kitą darbą arba kad jo nuomonė nesutinka su, mano manymu, malonesne ir teisingesne“.
Aiškinti savuosius pasirašymo motyvus ar viešai teisintis būtų per menka priežastis – kam gi tai svarbu? Tačiau Jūsų straipsnio atgarsis, padalijęs visuomenės nuomonę eilinį kartą į dvi beprasmiškai ir tuščiai besiginčijančias stovyklas („prasmingi darbai nieko nekainuoja, o už pigią rašliavą – apmokama“; „belieka tik pritarti A. Maldeikienei – tokios primityviai naivios akcijos dar nemačiau“), man regis, yra svarbu. Todėl svarbu, manau, visuomenei matyti ir alternatyvą – ne vien reiškinio interpretacijas iš šalies, bet ir pagrindimą tų motyvų, kurie paskatino kai kuriuos žmones padėti savo parašus po tam tikru visuomeniniu manifestu.
Vienas pažįstamas žurnalistas, kurio straipsnius vertinu taip pat už jo pajėgumą išsilaikyti nenuneštam konjunktūrinės srovės, drauge su velykiniais sveikinimais atsiuntė man ir paklausimą: „Įdomu kokie motyvai tave ten nuvedė? Nepasitikiu sorošininkų laivu, nei laivo kapitonais.“
Mažiausiai konstruktyvus visuomeninio dialogo kelias – kabinėjimas žmonėms etikečių ir paskui puldinėjimas tų iškabų, nelyginant vėjo malūnų, kuriuos kadaise atakavo Išmoningasis bajoras iš Lamančos. Jūsų rašinyje irgi nesunku pajusti pastangą reiškinį supaprastinti, paversti primityvia schema ir tuo pagrindu diskvalifikuoti žmones.
Bet juk Jūs pati skundžiatės, kad „mūsų šalies tragedija – baisi, juoda neapykanta tam, kas mąsto kitaip“. Pritariu Jums. Tačiau žinau ir kitką, kad neapykantos negalima nugalėti neapykanta. Net ir švelnesne jos forma – sarkazmu ar išjuoka – kas iš esmės yra tik tos pačios žmogiškosios puikybės pasekmė.
Suprasčiau Jus, jeigu kritikuotumėte minėtąjį kreipimąsi iš dalykinės pusės: adresatas – pernelyg abstraktus, teksto turinys – nepakankamai konkretus ir įtikinantis, veiksmo pasekmės – neapibrėžtos, lūkesčiai – neaiškūs ir t.t. Daugeliu atžvilgiu anas sumanymas gali būti kritikuojamas ir tai supranta ne tik moralizuojantieji ex cathedra. Ir vis dėlto aš pagarbiai žiūriu į žmones, kurie tos iniciatyvos ėmėsi.
Nežinau kas yra šio „laivo kapitonai“ ir šiuo atveju tai man nelabai rūpi. Pakanka to, kad žmonės adekvačiai, mano supratimu, vertina gyvenamojo meto padėtį ir jaučia pareigą įspėti visuomenę bei valdantįjį elitą, jog savanaudiškas gyvenimo būdas neišvengiamai veda prie išdavystės slenksčio. Ir ta riba prieinama juo greičiau, juo didesnio masto korupcijos ar privilegijų luobu žmogaus būtis apauga. Lietuva, mano nuomone, šiandien išgyvena gal rimčiausią po Sausio 13-osios politinę krizę, kuri rodo labai pavojingų požymių valstybės egzistencijai. Todėl man nelabai svarbu ar apie tuos pavojus bendrai mūsų visų ateičiai signalizuoja „sorošininkai“, „landsbergininkai“, „paksininkai“, „katalikai“ ar „socialistai‘. Man tik svarbu, kad žmonės tai mato, jaučia, supranta, ir tai yra vienintelė mūsų išsigelbėjimo bei atsinaujinimo viltis.
Tai – mano motyvai, nusvėrę padėti po šiuo kreipimųsi savo parašą, nors jis ir nedaug reiškia. Kitų motyvai galbūt yra kiti, gal ir svaresni, bet tai neturi reikšmės. Šiuo konkrečiu klausimu mes pareiškėme vieningą nuomonę, nepaisant to, kad daugeliu kitų klausimų mes galvotume galbūt skirtingai ir nebūtinai visais klausimais sutartume. Bet šis yra kaip tik tas, kuris mus jungia.
Deja, mūsų politinė kultūra yra nepajėgi vertinti žmonių raiškos būtent iš tokios perspektyvos. Čia įprasta labiausiai persekioti žmones, kurių nuomonės 9 klausimais iš 10 sutampa, jei tik drįstama bent vienu pasilaikyti savąją. Juk čia reikalingi ne mąstantys žmonės, bet tik pritariantys statistai. Kadangi mąsto ne tie, kurie daugiausiai ir garsiausiai viešumoje barška. Štai šita identifikuotis vengianti, atsakomybės besikratanti, o drauge – tikslingai bei apdairiai veikianti mąstymo kryptis, užiminėjanti naujas ir naujas valstybės valdymo teritorijas, atstovaujanti akivaizdžiai ne plačiosios visuomenės interesams, labiausiai ir kelia nerimą. Todėl Jumis dėtas, o ypač atsižvelgiant dar ir į Jūsų kovinę patirtį („esu mušta tiek, kad sveikos vietos nerasi“), aš nesielgčiau kaip tie, kurie Jus skriaudė. Kam džiaugtis savo intelektualiniu pranašumu, sukinėti sąnarius ir dar labiau didinti morališkai luošinamųjų pulkus?
Negalėdamas, tikriausiai, prilygti Jums turimų „mėlynių ir gumbų“ skaičiumi, norėčiau tik pažymėti, kad aš irgi esu pabuvęs „landsbergininku“ tuo metu, kada tyčiotis iš Vytauto Landsbergio asmens politikos bei žurnalistikos profesionalams buvo dalykinės reputacijos ir profesinės tapatybės patvirtinimo dalykas. Paskiau buvau paskelbtas „paksininku“, kada vergų chorui giedant garsiąją ariją, o miniai šaukiant „ant kryžiaus jį“, bandžiau sakyti, jog žmonės, galvojantieji apie valstybės ateitį, su savo tautiečiais taip nesielgia, juo labiau – su prezidentais. Šiandien jau esu sodinamas į „sorošininkų“ laivą.
Savo patirties nesureikšminu. Tačiau ir lengva ranka į ją nemoju: gyvenimo sunkumai – grūdina, padeda pažinti žmones, skaityti laiko ženklus, matyti įvykius ne personalinės konjunktūros, bet istorinės laiko tėkmės perspektyvoje.
Man, tarkim, nedaro įspūdžio, kad žmonės, kvotę, kamantinėję ir peikę mane dėl dalyvavimo demonstracijoje prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. (buvau pašalintas iš darbo ir išmestas iš aspirantūros Mokslų akademijoje), šiandien yra respektabilūs verslininkai arba politinę karjerą padarę partijų ginklanešiai, per tą laiką pakeitę 3-4 partijas, dabar jau atstovaujantys „liberaliai centristinėms“ politinėms pažiūroms, velkantys paskui save į politinį bei diplomatinį olimpą dar ir savo atžalas.
Rimčiau atrodo faktas, kad į nepriklausomos Lietuvos diplomatinės tarnybos ir valstybės saugumo viršūnes galėjo iškilti žmogus, 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą „Komjaunimo tiesoje“ (rugsėjo 2 d.) išvadinęs „didžiausia veidmainyste“, kurios tikslas esą buvęs „apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką“. Minėtasis korespondentas tąsyk džiaugėsi ir didžiavosi tarybiniais saugumo organais, kad niekas „nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas“...
Ką padarysi, galbūt žmogus nežinojo, kad saugumiečiai aktyvumą parodė truputį vėliau ir – selektyviai: vienus sumušė, kitus išmetė iš darbo ar mokslo įstaigų. Galima suprasti: būta jauno, uolaus komjaunimo aktyvisto, daug kur spėjančio V. Kapsuko universiteto teisės studento. Ko tokiame amžiuje, žmogus, neprikalbi!..
Tačiau kai tas pats balsas septynioliktais nepriklausomybės metais liepia daugiau nebesiknaisioti po vieno mirusiojo kaulus, tai verčia suklusti ir norom nenorom atsigręžti atgalios. Tada turi pripažinti, jog pareiškimas skamba gana įtikinamai.
Vis dėlto kur kas svariau negu šios dienos politinės peripetijos, neišvengimai susijusios su mūsų asmeninėmis simpatijomis ir antipatijomis, patirtomis nuoskaudomis ar net skriaudomis, man kalba žodžiai jau pasitraukusių iš gyvųjų. Tai žodžiai – lyg iš anapus kapo. Bet jie vis tiek veikia pasilikusius. Veikia savo dvasia.
„Skauda Tau, brolau, širdį? O kokiam lietuviui neskauda jos? – prieš šimtą trisdešimt metų viename laiške klausė Vincas Pietaris. – Ak, vis tai mūsų viengenčiai, vis tai vaikai lietuvnykų tėvų, sūnūs mūs nuvargusio kampo. Vieni be naudos miršta, antri kaip mirę slainiojasi po svietą. Sunku, kaip apie šitai pamisliji“. Tautos didvyriai, anot jo, „paguldė galvas, o tie ką liko, tai buvo ar išgamos bajorai, ar prasti žmonės, miegantieji sakytum. Ne! Nemiegantieji, bet baisiai suvaržyti.“
Čia tik atkreipiu dėmesį į to meto „politinio elito“ socialinės laikysenos vertinimą: vienareikšmiškai suprantama lietuvių tautos interesų išdavystė! Apie tai, kaip apie savaime suprantamą dalyką, byloja ne bet kas, o literatūros klasikas, vienas pirmųjų ir labai negausių ano meto lietuvių visuomenės atgimimo balsų.
Štai dar senesnis balsas. Jį įsidėmėjau greičiausiai dėl to, kad yra kilęs iš to paties Šiaulių apskrities Šilelių kaimo, esančio palei Baisogalą, iš kurio kilusi ir mano močiutė. Tai – Jonas Goštautas, gimęs 1800 m. liepos 3 d., studijavęs Vilniaus universitete, ūkininkavęs savo dvarelyje Šileliuose ir vykdęs žemės sienų teisėjo pareigas. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, suorganizavo būrį, su kuriuo Baisogaloje užėmė cekhauzą, paėmė į nelaisvę apie 100 rusų kareivių, vėliau vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Baigiantis sukilimui, su generolo H.Dembinskio daliniais pasitraukė į Varšuvą, po to perėjo Vokietijos sieną, atsidūrė Prancūzijoje. Jo sūnus Bronislovas Goštautas žuvo 1863 m. sukilime. Pats Jonas Goštautas mirė Prancūzijoje (Ruffece) 1871 m. liepos 20 d.
J.Goštautas 1839 m. Prancūzijoje išleido anoniminę knygelę lenkų kalba „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“. Knygelės moto „Rėžk tiesą, ir nebijok!“ šį tą pasako apie autoriaus asmenybę ir knygelės pobūdį.
„Kokie laikai! Kokie papročiai! Mes gyvename gėdingoje epochoje, – rašo Žemaitis laiške savo bičiuliui Teisėjaičiui. – Klystame, bičiuli, manydami, jog valstiečiai yra žmonės. Kai aš stebiu, kaip su valstiečiu elgiasi tie, kurie jį valdo, man ima rodytis, kad jis yra gyvulys, bet jautri širdis ir gyvulio labiau pasigaili.“ Papasakojęs apie šiurpų susidorojimą su karo tarnybą atlikusiu valstiečiu, Žemaitis sušunka: „Tik pažvelk! Kiek čia niekšybės, ir visa tai kieno padaryta? Magnato ir bajorų! Brangusis Juozapai, nuo šiol man gėda vadintis bajoru – tai pabaisos!“
Kitur Žemaitis džiaugiasi, kad „mūsų bajorai bent patriotiškai nusiteikę“. Tuo tarpu „visi magnatai yra pasinėrę prabangoje, išlepę, netekę būdo tvirtumo ir drąsos“, nors „jie taip reikalingi veikloje“. Magnatas „daug ką gali prarasti, todėl nenori dėl nežinia ko rizikuoti: egoizmas jam aukščiau už patriotizmą“. Magnatai kaltinami dėl visų sukilimo nesėkmių, jiems prikišamas kolaboravimas su priešu, išdavystės. „Kokie magnatai, toks ir jų patriotizmas. <...> Padlaižiavimas, ryšiai, pažintys – štai kas yra jų ginklas.“ Apskritai, jei „žmogus kilęs iš magnatų kastos“, tai „ir jo patriotiškumu negalima pasitikėti“, – tvirtino Jonas Goštautas, politinio pabėgėlio dalią prieš 175-erius metus patyręs Lietuvos patriotas.
Po jo žodžiais, spėčiau, šiandien pasirašytų didelė dalis iš to pusės milijono lietuvių, palikusių Lietuvą jau nepriklausomybės laikais, taip pat – reikšminga dalis Tėvynėje likusių naujųjų laikų „baudžiauninkų“.
O Jonas Goštautas, jei būtų gyvas, greičiausiai, pasirašytų manifestą „Neišduok!“, idant vienas kitas „atvirukas“ pasiektų Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimo vadovybę bei šių laikų magnatus, plačiosios visuomenės interesų pamynimu, pavojingai balansuojančius ant jų išdavystės ribos.
Maloni Kolege, ačiū Jums, kad pastebėjote šį kreipimąsi. Be Jūsų dėmesio – nebūtų ir mano atsakymo. O šie abu tekstai, mažų mažiausia, verčia žmogų susimąstyti.
Ar tai jau taip nieko nevertas to kreipimosi rezultatas?
