Visuotinis gyventojų surašymas suskaičiavo tai, ką lietuviai nujautė, matė ir žinojo. "Pastaraisiais metais itin padaugėjo žmonių, kurie gyvena "susimetę", - sakė savaitraščiui "Veidas" Statistikos departamento vadovas Algirdas Šemeta. Kas kaltas? "VA-KA-RAI" - mėgsta sakyti ekspertai - gyvenimo išmanytojai. Ar tikrai lietuviškos santuokos infarkto priežastys importuotos?
Štai prašom, dar truputį tapome vakariečiais - galėtų pasakyti antivakarietiškai nusiteikęs pilietis. Šiandien jau ir mes, kaip kapitalizmo laimėjimuose besimaudantis Vakarų pasaulis, galime diskutuoti apie šeimos krizę. Lietuvoje mažėja santuokų, daugėja skyrybų ir gyvenančių ne santuokoje, rekordiškas ne santuokoje gimstančių vaikų skaičius. Šio demografinio rodiklio kaita itin įdomi: visą šimtmetį iki 1990-ųjų ne santuokoje gimdavo apie 6-7 proc., o dabar net ketvirtis kūdikių.
Tad lyg ir akivaizdu, kad šeimą ir santuoką pas mus ištiko kažkas panašaus į nedidelį infarktą. Kaip žinia, po jo dažniausiai atsigaunama. Bet, banaliai tariant, gyvenimas jau niekada nebebūna toks pat. Diagnozuojamos priežastys ir, atsižvelgiant į jas, ligoniui draudžiama daryti tai, kas stukteltų jo širdelę dar rimčiau.
Taigi panašiai, atrodo, reiktų elgtis ir su lietuviška santuoka (žinoma, jei manoma, kad ją ištiko tas infarktėlis ar krizė). Socialiniai inžinieriai turėtų nustatyti priežastį ir ją pašalinti. Visai paprasta, o ir priežastis, regis, jau rasta. Sakoma, kad dėl visko kaltas "vakarietiškas gyvenimo būdas". Esą lietuviškos santuokos krizės priežastis - importuota, ji kaip koks virusas, kurį atpūtė Vakarų vėjai. O lietuviai ėmė ir užsikrėtė juo. Gaila, bet šią priežastį sunkoka pašalinti. Kita vertus, galima klausti, ar tai tikroji priežastis?
Niekaip negaliu suprasti, kaipgi ėmė tie žmonės ir užsikrėtė šiuo virusu? Ar galėjo jie nuspręsti "eina ta santuoka po velnių" tik pasižiūrėję kelias "Beverli Hilso" serijas? Arba paskaitę penkis straipsnius "Lietuvos ryto" šeštadieniniame priede? Arba pasitrainioję pusmetį Stokholme? Įtarimą kelia ir tai, kad lietuviai "santuoką po velnių" siunčia labai jau neužtikrintai. Priešingai nei kokie skandinavai, jie "susimeta" tik keleriems metams, o ne visam gyvenimui. Taigi vakarietiškas veiksnys, diagnozuojant santuokos krizės priežastis, kelia įtarimų.
O pasiklausius, kaip lietuviai pagrindžia tai, kad "santuoką po velnių siųsti vis dėlto reikia", įtarimai dar labiau sustiprėja. Atrodo, kad santuokos krizės priežastys - ne svetimas užkratas, bet ir/arba lietuviškas pasaulio suvokimas.
Mūsiškiai mėgsta sakyti: "Ką keičia antspaudas pase?" Neabejoju, kad jį bent po kartą girdėjo absoliuti dauguma lietuvių, nes žiniasklaida jautė, o dar ir šiandien tebejaučia ypatingą prieraišumą šiai temai.
Antisantuokininkų argumentai aiškūs ir maždaug tokie: santuoka trukdo meilei, nes ji reiškia ne ką kita, o vyrą, po darbo gulintį ant sofos ir skaitantį laikraštį, bei iš virtuvės neišlendančią ir nuo darbų nusikamavusią žmoną. Taigi jei nori pakelti vyrą nuo sofos, o moterį ištraukti iš virtuvės, turi tik vieną išeitį - nesituok. Neantspauduok savo gyvenimo ir tau bus atsilyginta darniu gyvenimu, puikiu seksu, lygiu darbų pasiskirstymu, pagarba, atjauta ir visais kitais taip trokštamais asmeninio gyvenimo dalykais, dar vadinamais gerais tarpusavio santykiais. Skamba juokingai naiviai, bet žmonės tuo tiki ir taip kalba.
Prosantuokininkai mėtosi tiesomis, kurios šiuolaikiniam žmogui atsiduoda priplėkusia bobučių skrynių išmintimi. Neva santuoka ir šeima - visuomenės pagrindas, šeima yra vaikų psichologinio bei socialinio saugumo garantas ir pan. Bet ką gi gali tokie argumentai prieš tuos, kurie žada dvidešimtmečiui ar trisdešimtmečiui tikrą, neišmainomą ir ilgą ilgą laimingą meilę? Aišku, kad nieko, nes, kaip jau sakyta, siūloma, atrodytų, daug geresnė prekė - laiminga meilė su laiminga pabaiga. Meilė arba geri tarpusavio santykiai yra antisantuokininkų burtažodis arba tai, dėl ko jie kyla į kovą su santuoka. Tačiau būtent šiame slaptažodyje slypi silpnoji šios pozicijos vieta, o ir lietuviška santuokos krizės priežastis.
Kas yra geri poros tarpusavio santykiai? Tai santykiai, kuriuose žmonės vienas kitą supranta, pažįsta vidinius vienas kito poreikius, dalijasi išgyvenimais, vienas kitam yra įdomūs, atjaučiantys ir svarbūs. Šį sąrašą būtų galima tęsti, bet jį visi žino, o ir svarbiau šiuo atveju yra pasakyti, ko reikia, kad jį galėtume paversti gyvenimo kasdienybe.
Sociologai sako, kad visi, o ypač artimi, žmonių santykiai pagrįsti įsipareigojimu. Sąmoningu apsisprendimu tęsti pradėtą santykį, investuoti save į šį santykį ir partnerį, visiškai nežinant, koks jis bus ateityje. Įsitraukdami į bet kokį ryšį su kitu žmogumi, mes įsipareigojame žaisti pagal tam tikras taisykles, įsipareigojame bent minimaliai stengtis suprasti tą, su kuriuo turime reikalą. Tačiau tam, kad įsipareigojimas veiktų, žmogus turi įjungti valios bėgius, vidinius resursus ir sąmoningai apsispręsti tęsti santykius. Sąmoningas įsipareigojimas nėra primetamas iš išorės, jo kaip pavadžio neuždeda visuomenės normos.
O ką daro tautiečiai? Anksčiau jie dažniausiai galvodavo: "Aš jį/ją labai myliu, o ir šiaip jau man 22-eji ar 24-eri (atitinkamai moterys ir vyrai), taigi laikas tuoktis. Greičiau gausime paskyrą butui ir mašinai, o ir dauguma draugų jau susituokė". Šiandien jie galvoja: "Aš jį/ją, atrodo, myliu, ai, gyvenkime kartu, o paskui pažiūrėsiu, koks ji/jis žmogus ir ką darysime po to". Įsigilinus į šias dvi pozicijas matyti, kad iš principo niekas ir nepasikeitė. Valingas, vidinis įsipareigojimas kaip buvo, taip ir liko nuliniame lygmenyje, o žmonės renkasi vieną ar kitą gyvenimo būdą dėl socialinio spaudimo (“visi taip daro” arba “reikia susitvarkyti gyvenimą”).
Ko stinga lietuviškai pasaulėjautai, privedusiai santuoką prie infarkto? Nesinorėtų, kad nuskambėtų moralistiškai, bet būtent įsipareigojimo. Šis žmogiškas dalykas neįsigyveno lietuviškoje galvosenoje. Įsipareigojimas pas mus tapatinamas su prievarta prieš asmeninę laisvę, su saviraiškos ribojimu arba ir dar blogiau - su prieraišumu kolektyvizmui. Mūsų visuomenėje taip ir neatsirado jokio organo, kuris išugdytų ir pasėtų nuostatą, kad laisvė ir įsipareigojimas nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Žmogus juk visada gali įsipareigoti tik tam tikroms galimybėms ir tik jose būti laisvas. O mes vis dar naiviai utopiškai tikime, kad laisvė - tai "bezpredelas". Nors gal lietuviai ir ne tokie naivuoliai, o greičiau jau labai primityvūs pragmatikai.
Žinoma, tūlas pasakys, kad galima sąmoningai įsipareigoti gyvenimui kartu ir be santuokos. Galima, bet atsižvelgiant į anksčiau pasakyta, norėčiau viltis, kad taip sugeba bent tūkstantoji santuoką po velnių pasiuntusių lietuvių dalis.
