Gegužės pradžioje vykusio festivalio “Naujais Baltijos šokis 04” metu į Vilnių suvažiavo visi Lietuvoje kuriantys šiuolaikinio šokio choreografai. “Omni laiko” skaitytojų dėmesiui - pokalbis su Birute Letukaite, Kauno šokio teatro “Aura” direktore ir meno vadove.
“Aura” trupė vadinasi nuo 1995 m., kada buvo įregistruota kaip municipalinis teatras - vienintelis šokio teatras Lietuvoje, gaunantis finansavimą iš miesto biudžeto. 1990 m. “Aura” pirmą kartą dalyvavo Vitebsko šiuolaikinės choreografijos konkurse (tada jis dar vadinosi visasąjunginis populiaraus šokio festivalis “White Dog”) ir laimėjo diplomą už geriausią choreografiją (B. Letukaitės choreografinė kompozicija “Valsas”). 1993 m. su Claude-Yane Roulin pastatymu “Žvilgsniai” laimėta 3-ioji vieta Vitebsko šiuolaikinio šokio festivalyje. Tuomet kilo skandalas, kad laimėjo “nežinomi” lietuviai, o keturi Leningrado teatrai net nepateko į finalą. Žiuri pirmininkas V. Jelizarjevas (Minsko operos ir baleto teatro vyr. baletmeisteris) protestuodamas net nedalyvavo apdovanojime. Tačiau žiuri buvo tarptautinė, jos sprendimo niekas negalėjo pakeisti. 1997 m. vėl sėkmė: Vitebske už “Sutemas” (choreografė Tamara McLorg iš Jungtinės Karalystės) “Aura” buvo apdovanota specialiuoju prizu, o 2001 m. trupė vėl tapo šio konkurso laureate su B. Letukaitės “Extremum mobile”. Po kelių mėnesių Lenkijoje, Kalyše vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio konkurse, “Extremum mobile” (choreografė B.Letukaitė) pripažintas geriausiu pastatymu. O grįžęs į Lietuvą B. Letukaitė už šį kūrinį gavo “Fortūną” (“Kristoforo” analogas Kaune).
1989 m. B. Letukaitė Kaune surengė pirmąjį Tarptautinį modernaus šokio festivalį.
Kada Lietuvoje ėmė rastis šiuolaikinis šokis?
Nuo to laiko, kai Danutė Nasvytytė, Vokietijoje baigusi Jutos Klemt mokyklą, į Lietuvą atvežė išraiškos šokį, 1939 m., įkūrė savo studiją-mokyklą. Joje mokėsi daugiausia inteligentų vaikai. Kraštą okupavus rusams, mokyklą uždarė. Vokiečiai leido vėl tą mokyklą atidaryti. Frontui artėjant D. Nasvytytė su dalimi šokėjų ir kitais menininkais pasitraukė į Vakarus. Likusios merginos, tarp jų Kira Daujotaitė, tęsė jos darbą. Mėginta studiją įteisinti prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro, bet pasikeitus vadovybei, teko įsikurti prie buvusių profsąjungos rūmų. Visą sovietinį laikotarpį studija “Sonata” egzistavo.
Gyvenant sovietiniame lageryje, jokios informacijos iš Vakarų (tik ten šis šokio žanras vystėsi) nepasiekdavo Lietuvos. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, “Sonatos” šokio stilių, propaguojamą šokio sampratą ir estetiką pavadinčiau etnografiniu išraiškos šokiu. Merginos šoko taip, kaip prieškarinėje Europoje - klasikinė muzika, basos kojos, tunikos. Judesys ir choreografas buvo visiškai pavaldūs muzikai, jos kūrėjo ar kompozitoriaus mintims. Bet tai suvokiau tik tada, kai pirmą kartą gyvenime pamačiau Maskvoje tikrus profesionalus, garsiąją Jose Limono trupę iš Amerikos ir po to nuvykau į Vokietiją, į Drezdeno Gretos Palucos baleto mokykloje kiekvieną vasarą rengiamus tarptautinius vasaros šokio kursus. Į juos buvo kviečiami garsiausi pasaulio pedagogai, kurie mokė pagrindinių modernaus bei džiazinio šokio technikų, improvizacijos ir kt. Juose buvo mokoma klasikinio baleto ir įvairių tautų charakterinio šokio. Jaučiausi lyg iš darželio patekusi į universitetą.
Kaip patekote į Vokietiją?
Atsitiktinai užsienio leidinių knygyne K. Daujotaitė nusipirko knygą “Greta Paluca”, kurioje buvo jos šokių iliustracijos. Kai kurios pozos buvo labai panašios į K. Daujotaitės pastatytos L. Beethoveno “Mėnesienos sonatos” solistės judesius. Daujotaitė parašė laišką G. Palucai, ši ją pasikvietė į savo mokyklą, į tarptautinius vasaros šokio kursus. Taip užsimezgė ryšys. Tais sovietiniais metais mums labai sunku buvo išvažiuoti, bet išvažiavome. Grįžus norėjosi įnešti naujų vėjų į kolektyvą, norėjosi lėkti pirmyn, ieškoti naujovių, šokti kitaip. Po vieno koncerto gimė mintis pabandyti pradėti savo kelią. 1980 m. su keliomis mergaitėmis, šokusiomis ilgesnį ar trumpesnį kelią “Sonatoje”, pradėjome susitikinėti atskirai ir bandyti šokti kitaip.
1982 m. pakvietėme į pirmąjį savo koncertą, kurį paskyriau savo mokytojai. Jo stilius gal ne tiek ir daug jis buvo nutolęs nuo “Sonatos” stiliaus. Ne taip greit ir paprastai jis pakeičiamas. Pirmąjį mūsų trupės veiklos dešimtmetį pavadinčiau formavimosi: įvairių technikų įvaldymo, trupės subūrimo, šokėjų rengimo pirmųjų kūrybinių sumanymų įgyvendinimo laikotarpiu.
Kiek metų egzistavo “Sonata”?
40 metų. Nors 20-mečio proga šiam kolektyvui buvo suteiktas pavyzdinio išraiškos šokio kolektyvo vardas, bet visą pokario laikotarpį, o ir vėliau tęsėsi valdžios puolimas. Buvome užsipuolami už viską: už šokį basomis (“Ką, tarybiniai žmonės neturi kuo apsiauti!?”), vadinta buržuazinėmis atgyvenomis ir pan. Vadovė visą gyvenimą turėjo kovoti su priešiškai nusiteikusiais valdininkais, įvairių komisijų atstovais, kurie atvykdavo vertinti kolektyvo darbo ir “vertino” pagal klasikinio šokio kriterijus. Bet tos, kurios pabuvojo ar šoko “Sonatoje”, gaudavo didžiulę dvasingumo dozę. Ten buvo lyg kitas gyvenimas be melo, dviprasmybių, lydimas klasikinės muzikos, harmonijos, vadovės pasakojimų apie prieškario Lietuvos menininkus ir t.t. Ir nors iš kitų mokytojų aš sužinojau daugiau apie įvairias šokio technikas, išmokau įvairiausios metodikos, kaip dirbti su kūnu, bet niekas neatstos to, ką gavau iš jos, t.y. didžiulę meilę, pasiaukojimą ir atsidavimą šokiui, pagarbą scenai ir žiūrovui. Kira Daujotaitė iš esmės nulėmė mano gyvenimo kelią. Aš ją mylėjau ir dabar myliu kaip savo mamą. O gautą meilę šokiui stengiuosi perduoti savo šokėjams. Jo moto yra toks: “Šok, taip lyg šoktum paskutinį kartą, su visišku atsidavimu, nesumeluotu judesiu ir visa savo energija, kad ir koks tai būtų pasirodymas, ir nesvarbu, kiek žiūrovų jį stebėtų”. Džiaugiuosi, kad iki šiol “Aura” ir išsiskyrė iš kitų trupių šiomis ypatybėmis.
Nuo 1991 m. pradėjau kviesti užsienio, daugiausia Europos choreografus, pedagogus dirbti su šokėjais. Daug dirbome su choreografe iš Šveicarijos Claude-Yane Roulin. 1991 m. iš JAV atvyko 1-oji užsienio choreografė Tamara Rogoff su savo kompozitoriumi, asistente, kuri “Aurai” pastatė “Migrations”. Specialiai tam buvo sukurta muzika, ji atvažiavo. Po to 6 metus iš eilės vykome į Duisburgą, į Europos jaunimo festivalį. Kiekvieną vakarą dalyvaujančios trupės rodydavo savo spektaklius, o dieną dirbdavo su anglų choreografu Roystonu Maldomu. Paskutinę festivalio dieną Duisburgo 2 000 vietų filharmonijoje būdavo rodomas spektaklis, kuriame šokdavo apie 100 atlikėjų. Paprastai buvo statomi I. Stravinskio “Šventasis pavasaris”, C. Orfo “Carmina Burana”, “Catuli Carmina” ir kiti spektakliai. Dalyvavimas juose, taip pat pamokose prisidėjo prie trupės technikos tobulėjimo.
Šokėjai iš niekur neatsiranda. Lietuvoje šiuolaikinio šokio šokėjų niekas nerengė. Tai turėjome sudaryti patys. Labai skaudu, kai šokėjai palieka trupę arba išvažiuoja mokytis į Vakarus. Į jų vietą neateina parengti šokėjai, ateina visiškai “žali”. Iš jų tik per 3 metus galima padaryti šokėją, jeigu tik jis pats to labai nori ir siekia sunkiu kasdieniu darbu.
Viena mūsų šokėja Lina Puodžiukaitė įstojo studijuoti šiuolaikinį šokį į Šiaurės Karolinos universitetą (JAV) ir šiais metais jį baigė, bet ji į Lietuvą negrįžta. Ji kasmet parvykdavo atostogų, vesdavo meistriškumo pamokas, šį bei tą statė. Ji du kartus buvo išrinkta į geriausių Amerikos studentų dešimtuką. Gaila, kad ji savo gyvenimo su Lietuva nesieja. Tikiuosi, bent kol kas...
Kita šokėja Rūta Baublytė jau 1994 m. Bulgarijoje, Kazanlyko mieste vykusiame Europos profesionalių choreografinių mokyklų konkurse buvo pripažinta geriausia modernaus šokio šokėja. Po konkurso daugelis klausinėjo, kaip atvykti į mūsų mokyklą pasistažuoti. Ką mes galėjome atsakyti, kai tuo metu neturėjome net savo patalpų. Vėliau Rūta dvejus metus studijavo Londono šiuolaikinio šokio mokykloje, grįžo, dar šoko “Auroje”, pastatė kelis spektaklius ir dalyvavo viename šokio projekte Šveicarijoje, ten ir liko.
Tai ne vieninteliai pavyzdžiai. Vieni šokėjai išvyksta į užsienį, kiti persikelia į Vilnių, treti išeina dėl vedybų Tad visą laiką rengiame ir prarandame šokėjus. Todėl labai laukiu, kad situacija pasikeistų ir “Aura” sulauktų ne “žalios mėsos” (atsiprašau, kad taip vadinu), bet šokėjų, su kuriais galima po trumpesnio nei trejų metų laiko pradėti dirbti. Galima tik pasiguosti, kad “Aura” visada garsėjo gerais šokėjais ne tik Lietuvoje, bet nenusileisdavome ir užsienio baigusiems rimtus profesionalius šokio mokslus šokėjams.
Kada sulaukėte pirmo pripažinimo?
Pirmą kartą buvome pripažinti 1989 m. Taline šiuolaikinio šokio ir choreografijos festivalyje. Tuomet iš Lietuvos nebuvo kam važiuoti atstovauti šiuolaikiniam šokiui. Dirbęs Teatro sąjungoje ir matęs mus teatrologas Donaldas Strikulis pasiūlė mums nuvažiuoti į Taliną. Mūsų programoje buvo kviestinio choreografo Jurijaus Smorigino spektaklis “La Passione” (muz. J. Haydno) ir mano kūriniai. Sulaukėme pirmo triumfo. Ten buvusi balerina ir žurnalistė iš Lietuvos Rūta Krugiškytė po spektaklio pribėgusi prie mūsų su nuostaba klausė: “Iš kur atsirado šis teatras?”, nes Vilniuje niekas nebuvo mūsų matęs. Maskvos, kitų Rusijos miestų kritikai stebėjosi mumis ir netikėjo, kai aš jiems sakiau, kad esame ne teatras, bet saviveiklinė grupė. Festivalyje R. Krugiškytė organizavo atsiliepimų, parašų rinkimą. Grįžę į Kauną ėmėme lankytis savivaldybėje, kad įteisintume save kaip susiformavusią trupę.
Vaikščiojimas, įtikinėjimas tęsėsi iki 1995 m., kol galų gale savivaldybė mus įregistravo kaip pirmąjį Lietuvoje municipalinį šokio teatrą su daline, minimalia dotacija. Po truputį ta dotacija didėjo, bet neturėjome patalpų. Būdavo situacijų, kai per savaitę repetuodavome penkiose skirtingose vietose. Dabar penkti metai, kai turime sandėlį su cementinėmis grindimis ir kolona viduryje. Tačiau turime savo biurą, visas ryšio priemones, vadybininką.
Prašyčiau pasidalyti mintimis apie pasibaigusį festivalį “Naujasis Baltijos šokis ‘04”.
Nemačiau pirmą dieną rodytų spektaklių, pvz., “Kareivio istorijos”. Mačiau daug “Processus” variantų, antrąją dieną - “Vagies dienoraštį” ir Vyčio Jankausko ištrauką. Esu labai kritiška, niekada, net jeigu užimame pirmas vietas užsienio festivaliuose, konkursuose, nesu iki galo patenkinta savais darbais. Todėl ir kitus gal per daug kritiškai vertinu. Ypač buvo sunku žiūrėti “Vagies dienoraštį”, nors tai ir ilgamečio “Auros” šokėjo darbas. Juolab po “Random” šokio trupės pasirodymo. Tai, ką pademonstravo šios trupės šokėjai - aukštasis pilotažas, grynai XXI a. šokis. Aš šią trupę mačiau Lietuvoje, Lenkijoje, D. Britanijoje. Jie mane, kaip choreografę, žavi šiuolaikiniu mąstymu, choreografiniais sprendimais, judėjimu erdvėje. Tiesa, kiti jame pasigenda dvasingumo. Man tai - XXI a. šokio estetika, kur gali grožėtis formomis erdvėje. Kaip egzistuoja namų, baldų dizainas, lygiai taip yra ir kūno dizainas erdvėje. Spektaklyje bandome “užkabinti” ir žmonių santykius: yra keli duetai, kuriuose galima surasti kažkokias paraleles su jausminiais dalykais. Bet ir jie pateikti labai šiuolaikiškai, kaip, beje, ir visame šiuolaikiniame mene, nėra tiesmukumo, idėjos, jausmai užkoduoti. Žiūrovas pagal savo pasirengimo lygį arba išsišifruoja tai ir tuomet žavisi, arba lieka abejingas. Labiausiai mane ir liūdina mūsų publikos neišprusimas, kaip ji su pasigardžiavimu suvalgo maistą, kuris pateikiamas ne tik kad sukramtytas, bet dar ir atrajotas. Aš turiu galvoje beveik visą šou kultūrą ir mūsų “didžiąsias” choreografijos žvaigždes.
O kokį įspūdį padarė rusų, lenkai, danų pasirodymai?
Esu mačiusi visus “Provincialnyje tancy” spektaklius. Pirmą kartą festivalyje ši trupė nuvylė, esu tiesiog šokiruota, nes man visiškai nepatiko “Lazy Suzan”. Buvo nuobodu žiūrėti, atrodo, kad choreografė išsisėmė ir judesio, ir minties prasmėmis.
Danų “Granhoj Dans” esu mačiusi Gdansko festivalyje, kur jie labai patiko.
Lenkų “Theater of Open Creation” “So Plain” mačiau Gdynės festivalyje. Lenkų šokį labai gerai pažįstu, jie labai progresuoja, Lenkijoje jaučiamas didžiulis susidomėjimas šiuolaikiniu šokiu, pilnos salės norinčių jį išmokti. Nors jie patys apie išsilaikymą, finansines galimybes kalba gan pesimistiškai, bet judėjimas labai didelis.
Kaip palygintumėte festivalį “Naujasis Baltijos šokis” su kauniškiu šiuolaikinio šokio festivaliu?
Labai myliu Vilnių ir norėčiau su “Aura” į jį persikelti. Vilnius tampa tikru europiniu miestu, pulsuojančiu visai kitokia energija nei Kaunas, nors jį ir vadinčiau moderniojo ir šiuolaikinio šokio lopšiu. Čia pirmą kartą Lietuvoje buvo suorganizuotas ir kiekvienais metais tebevyksta Tarptautinis modernaus šokio festivalis. Į Kauną pirmą kartą 1991 m. buvo pradėti kviesti užsienio choreografai ir pedagogai dirbti su šokėjais. Čia pirmą kartą buvo pradėti rengti šokio seminarai ne tik šokėjams, bet ir visuomenei, čia pirmą kartą buvo įgyvendintas šokio su neįgaliais, su senjorais projektas. Pirmą kartą Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijoje Lietuvos trupėje, t.y. “Auroje”, šoko kviestiniai užsienio šokėjai. “Aura” jau daugiau kaip prieš dešimtmetį atstovavo Lietuvai daugybėje užsienio scenų, kai Vilniuje ir kituose miestuose ši meno sritis dar išvis neegzistavo. Pagaliau čia miesto valdžios dėka pirmą kartą buvo įteisinta šiuolaikinio šokio trupė ir jai paskirtas finansavimas. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete nuo 1991 m. įvestas šiuolaikinio šokio dėstymas menotyrą studijuojantiems studentams. Visa tai vyko bei vyksta Kaune ir tai yra Kauno privalumas, tampantis šiuolaikinio šokio istorija. Gaila, kad šie faktai daugumai yra nežinomi arba ignoruojami. Išvardydama juos norėjau tik tai priminti arba nežinančius informuoti.
O Vilniaus festivalis - tai didžiulis prestižinis renginys, kokiu gali didžiuotis sostinė. Puiku, kad Audroniui Imbrasui pavyko įtikinti Kultūros ministeriją skirti didelį finansavimą (dešimt kartų didesnį negu Kauno festivaliui), surasti turtingų rėmėjų ir pasikvieti trupes, kurios tarptautiniame šokio pasaulyje stovi ant pirmos pakopos. Puiku, kad miestas turi tokias scenas, kuriose šios trupės gali pasirodyti. Mes neturime nei didelių pinigų, nei didelių prestižinių scenų, nei tokio spaudos dėmesio. Gal todėl mūsų festivalis mažesnis, jaukesnis, šiltesnis, bet ne mažiau profesionalus. Keletą Kaune šokusių trupių dabar matome ir Vilniaus festivaliuose. Lietuva maža ir galime didžiuotis, kad turime du šiuolaikinio šokio festivalius - vieną pavasarį, o kitą rudenį. Daugelis atvykstančių užsienio trupių šokėjų labai stebisi faktu, kad tokia maža šalis, neturinti šokio institucijų, šokėjų, trupių, turi du tarptautinius festivalius ir pilnas sales žiūrovų. Ateityje labai norėčiau bendradarbiauti su Audroniu Imbrasu ir Lietuvos šokio informacijos centru (ką, beje, jau daug kartų siūliau), galėtume keistis trupėmis, seminarais, projektais, koncertais ir t.t. Bendradarbiavimo visose srityse dabar ir sieks du didžiausi Lietuvos miestai - Vilnius ir Kaunas. Tikiuosi to sulaukti.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Jūratė Terleckaitė
