Ištarti šiuos žodžius nėra lengva. Patikėkite manimi. Pabandykite. Kad ir kur esate, sušukite tai garsiai!
Ir apsidairykite. Draugai ar kolegos jums netrukus paaiškins, kad mes „esam medžiai“, kad „futbolo niekada nemokėjom ir nemokėsim žaisti“. Kiti dar pasukinės pirštą prie smilkinio arba užblokuos jus „Facebook‘e“.
Čia panašiai, kaip prisipažinti, kad esi kitos orientacijos. Būsi užbadytas pirštais. Bet jie nebijo! Nebijokime ir mes, svajotojai apie šviesų Lietuvos futbolo rytojų. Einam į savo eitynes – už mūsų futbolą!
Noriu jums priminti, kad žaisti futbolą mes mokėjome. Tik kažkodėl norime pamiršti, kad 1997-aisiais buvome labai arti pasaulio futbolo čempionato.
Kai žaidė Staučė, Narbekovas, Ivanauskas, Jankauskas ir kiti. Reikėjo namie bent jau nepralaimėti airiams, su kuriais Dubline mačas baigėsi 0:0. Deja, Vilniuje teisėjas iš Graikijos padarė skandalingą klaidą.
Arbitras aiškiai paprašė airių, kad šie neatliktų baudos smūgio be jo leidimo. Bet svečiai nepaklausė ir pasiuntė kamuolį į baudos aikštelę. Kol Staučė ir apstulbę gynėjai laukė, kol teisėjas nutrauks šią ataką, Tony Cascarino iš arti įmušė į neginamus vartus. Teisėjas, nepaisydamas visų lietuvių protestų, įvartį įskaitė. Pralaimėjome 1:2. Atrankos grupėje likome treti, vienu tašku atsilikę nuo airių. Likome per plauką nuo papildomų rungtynių į pasaulio čempionatą.
Rinktinės lyderiai – Valdas Ivanauskas ir Gintaras Staučė – palikdami aikštę tą vakarą braukė ašaras...
Kodėl vėliau kritome į dugną – neišsiplėsiu. Tik priminsiu, kad vienam federacijos prezidentui labiau rūpėjo majonezas, kitam – santykiai su bachūrais. Kalbėdamas apie Europos arba pasaulio čempionatus Julius Kvedaras netgi pareiškė: „Mes niekada ten nežaisime. Tokie pažadai tėra opiumas liaudžiai. Nereikia meluoti.“
Bet čia tas pats, jei mokyklos direktorius pareikštų: „Mūsų mokiniai niekada neišlaikys egzaminų.“ Žaisti futbolą mes mokėjome. Ir vėl išmoksim.
Šiemet prie Lietuvos rinktinės vairo sėdo Edgaras Jankauskas. Tiems, kuriems patinka juoktis iš mūsų futbolo, priminsiu, kad jis laimėjo ir UEFA Čempionų lygą, ir Europos taurę. Tokie žaidėjai, kaip Zlatanas Ibrahimovičius, nėra laimėję nė vieno iš jų. O Jankauską į savo komandą pasikvietė pats Jose Mourinho.
Lietuvos futbolo rinktinėje galų gale pradėtos naudoti brangios, bet itin naudingos analizės sistemos. Rengdamiesi rungtynėms treneriai žino, ko tikėtis iš konkretaus varžovų žaidėjo, nes analizuojamas kiekvienas perdavimas, kiekvienas sprintas, kiekvienas judesys. Kiekvienas žaidėjas gauna skirtingą pasirengimo programą, priklausomai nuo to, kada pastarąjį kartą žaidė klube, kiek laiko truko kelionė į rinktinės stovyklą, kokios formos yra žaidėjas.
Ir tai matyti aikštėje. Užtikrintai nugalėti estai, nepaisant pralaimėjimo – dominuota prieš latvius, nenusileista lenkams, kuriems tai buvo paskutinės kontrolinės rungtynės prieš „Euro 2016“.
Mes galim žaisti, tik mūsų futbolui reikia trupučio laiko, meilės ir labai daug palaikymo. Palaikymo iš mūsų visų. Ir dabar, o ne tada, kai ateis pergalės. O jos ateis – patikėkit manimi.
Geriau negyvent, negu visai netikėt!
Aurimą Tamulionį sekti „Facebook‘e“ galite ČIA.
